Marta, Gvatemaloje gyvenanti Jehovos liudytoja, mokosi kekčių kalbos, kad galėtų skelbti Biblijos žinią ja šnekantiems žmonėms. Kartą ji pamatė iš ligoninės išeinantį vyrą. Sprendžiant iš išvaizdos, atrodė, kad šis greičiausiai yra atvykęs iš kokio kekčių kaimo, įsikūrusio kalnuotoje vietovėje, kur gerąją naujieną Jehovos liudytojai skelbdavo retai. Marta jį užkalbino laužyta kekčių kalba.

 Ji pasiūlė vyrui studijuoti Bibliją. Šis mielai sutiko, tik pasakė, kad neturi pinigų už studijas susimokėti. Marta paaiškino, kad Jehovos liudytojai Biblijos studijas veda nemokamai. Be to, paminėjo, kad studijos gali vykti telefonu, tuomet dalyvauti galėtų visa šeima. Vyriškis sutiko. Kadangi jis mokėjo kalbėti bei rašyti ispaniškai, Marta jam davė Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą ispanų kalba, taip pat Biblijos studijoms skirtą knygelę Ko iš tikrųjų moko Biblija? kekčių kalba. Kai kitą savaitę Marta susisiekė su minėtu vyru, Biblijos studijose telefonu dalyvavo ir jo žmona su dviem vaikais. Studijos vykdavo dukart per savaitę. Marta pasakoja: „Kekčių kalbos dar gerai nemokėjau, todėl studijavome ispaniškai, o vyras žmonai versdavo. Vaikai suprato ispaniškai.“

 Studijuotojas buvo bažnyčios pastorius. To, ką sužinodavo, jis mokė ir parapijiečius. Šiuos nauji mokymai sudomino; jiems buvo smalsu, iš kur jis visa tai sužinojo. Kai pastorius papasakojo, kad studijuoja Bibliją, kai kurie iš jų irgi panoro. Ilgainiui tokių žmonių atsirasdavo vis daugiau. Po kurio laiko studijose telefonu kas savaitę jau dalyvaudavo maždaug 15 žmonių. Kad visi gerai girdėtų, prie telefono būdavo padedamas mikrofonas.

 Kai Marta apie susidomėjusius Biblijos tiesa papasakojo bendruomenės vyresniesiems, vienas jų apsilankė tame kaime ir pakvietė juos į sueigą. Viešą kalbą turėjo sakyti rajono prižiūrėtojas a. Sueiga vyko kitame kaime, iki kurio studijuotojams reikėjo keliauti valandą automobiliu ir dvi valandas pėsčiomis. Tačiau ilga kelionė jų neišgąsdino, atvyko net septyniolika.

 Po kelių savaičių rajono prižiūrėtojas su dar keliais liudytojais aplankė studijuotojus. Jų kaime skelbėjai praleido keturias dienas. Kiekvieną rytą jie drauge žiūrėdavo Biblija pagrįstus filmus kekčių kalba iš svetainės jw.org ir studijuodavo brošiūrą Kas šiandien vykdo Jehovos valią? Popiet žiūrėdavo ką nors iš JW Broadcasting programos. Rajono prižiūrėtojas pasirūpino, kad kiekvienam besidominčiam būtų vedamos atskiros Biblijos studijos.

 Be to, tas keturias dienas liudytojai gerąją naujieną skelbė ir gretimuose kekčių kaimuose; taip pat kvietė žmones į specialiąją sueigą. Visiems 47 sueigos dalyviams buvo pasiūlytos Biblijos studijos. Pasiūlymą priėmė vienuolika šeimų.

 Po keleto mėnesių vyresnieji tame kaime ėmė reguliariai rengti savaitgalio sueigas. Dabar jas lanko apie 40 žmonių. Koks džiaugsmas buvo matyti net 91 asmenį, atvykusį į Kristaus mirties minėjimą.

 Prisimindama, nuo ko viskas prasidėjo, Marta sako: „Esu dėkinga Jehovai. Kartais atrodo, kad pajėgiu padaryti tiek nedaug. Bet mes – juk įrankiai Dievo rankose. Jehova matė tų žmonių širdis ir patraukė juos prie savęs. Jehova juos myli.“