Paaukodamas savo gyvybę kaip išpirką, Jėzus išgelbėjo visus Dievui ištikimus žmones (Mato 20:28). Todėl Biblijoje jis vadinamas „pasaulio Gelbėtoju“ (1 Jono 4:14). Apie Jėzų dar pasakyta: „Nė viename kitame nėra išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, – tik per jį turime būti išgelbėti“ (Apaštalų darbų 4:12).

 Jėzus paragavo mirties už kiekvieną, kuris jį tiki (Hebrajams 2:9; Jono 3:16). Po to „Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų“, ir tada Jėzus grįžo į dangų kaip dvasinė esybė (Apaštalų darbų 3:15). Dabar Jėzus „gali galutinai išgelbėti tuos, kurie per jį artinasi prie Dievo, nes yra amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hebrajams 7:25).

Kodėl reikia, kad Jėzus mus užtartų?

 Mes visi darome nuodėmių (Romiečiams 3:23). Dėl nuodėmės tarp mūsų ir Dievo tarsi atsivėrė praraja. Nuodėmė veda į mirtį (Romiečiams 6:23). Tačiau tie, kas tiki išpirka, turi „užtarėją“ – Jėzų (1 Jono 2:1, išnaša). Jis prašo Dievą, kad išgirstų tokių žmonių maldas ir atleistų jiems nuodėmes jo pasiaukojamos mirties pagrindu (Mato 1:21; Romiečiams 8:34). Tokius Jėzaus prašymus Dievas išklauso, nes jie derinasi su jo valia. Dievas juk siuntė Jėzų į žemę tam, „kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jono 3:17).

Ar užtenka vien tikėti Jėzumi, kad būtume išgelbėti?

 Ne. Nors tikėjimas Jėzumi yra būtinas, reikia dar kai ko (Apaštalų darbų 16:30, 31). Biblijoje rašoma: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo 2:26). Kad būtume išgelbėti, turime

•   mokytis apie Jėzų ir jo Tėvą Jehovą (Jono 17:3);

•   tikėti Dievą ir Jėzų (Jono 12:44; 14:1);

•   tikėjimą rodyti darbais – vykdyti jų įsakymus (Luko 6:46; 1 Jono 2:17). Jėzus mokė, kad ne kiekvienas, vadinantis jį Viešpačiu, bus išgelbėtas. Išgelbėti bus tie, kas „vykdo [jo] dangiškojo Tėvo valią“ (Mato 7:21);

•   tikėjimą rodyti darbais net iškilus sunkumams. Jėzus aiškiai davė tai suprasti sakydamas: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mato 24:13).