Biblijoje rašoma: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5; Psalmyno 146:4). Taigi sulig mirtimi žmogus nustoja egzistuoti. Mirusieji negali mąstyti, veikti, nieko nejaučia.

„Į dulkę sugrįši“

 Kalbėdamas su pirmuoju žmogumi Adomu, Dievas paaiškino, kas atsitinka, kai žmogus miršta. Kadangi Adomas buvo neklusnus, Dievas jam pasakė: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pradžios 3:19). Kol Dievas nebuvo Adomo sukūręs „iš žemės dulkių“, šis neegzistavo (Pradžios 2:7). Miręs Adomas tiesiog grįžo į dulkes – į nebūtį.

 Tas pats atsitinka ir tiems, kas miršta dabar. Biblijoje tiek apie žmogų, tiek apie gyvūną sakoma: „Abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta“ (Mokytojo 3:19, 20).

Mirtis nebūtinai yra visa ko pabaiga

 Biblijoje mirtis dažnai prilyginama miegui (Psalmyno 13:3; Jono 11:11–14; Apaštalų darbų 7:60). Kietai miegantis žmogus nieko nejaučia, kas dedasi aplinkui. Panašiai ir mirusieji nežino nieko. Tačiau Biblija moko, kad Dievas gali prikelti mirusiuosius tarsi iš miego ir suteikti jiems galimybę vėl gyventi (Jobo 14:13–15). Tiems, kuriuos Dievas prikels, mirtis nėra visa ko pabaiga.