Izraelyje užėjus badui, izraelitė Noomė su vyru ir dviem sūnumis persikėlė gyventi į Moabo kraštą. Po kurio laiko Noomės vyras mirė. Jos sūnūs vedė moabites – Rūtą ir Orpą. Neilgai trukus abu Noomės sūnūs irgi mirė.

Sužinojusi, kad badas Izraelyje liovėsi, Noomė nusprendė grįžti namo. Rūta ir Orpa iškeliavo drauge. Bet kelyje Noomė joms tarė: „Jūs buvote geros žmonos mano sūnums ir geros marčios man. Noriu, kad vėl ištekėtumėte. Tad grįžkite atgal į Moabą.“ Moterys jai atsakė: „Mes tave mylime. Todėl tavęs nepaliksime.“ Noomė vis tiek bandė įtikinti jas grįžti. Galiausiai Orpa iškeliavo namo, bet Rūta nuo anytos nesitraukė. „Orpa išėjo pas savo tautiečius ir savo dievus. Ir tu eik“, – kalbėjo Noomė. „Nepaliksiu tavęs, – sakė Rūta. – Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas.“ Noomė, be abejo, labai džiaugėsi girdėdama tokius žodžius.

Rūta ir Noomė į Izraelį atkeliavo vos prasidėjus miežiapjūtei. Vieną dieną Rūta nuėjo pasirinkti derliaus likučių lauke, kuris priklausė Rahabos sūnui Boazui. Sužinojęs, kad Rūta yra moabitė ir kad padeda savo anytai Noomei, Boazas liepė savo darbininkams palikti Rūtai papildomai miežių.

 Vakare Noomė Rūtos paklausė: „Kieno lauke šiandien darbavaisi?“ „Vieno vyro, vardu Boazas“, – atsakė Rūta. Noomė jai tarė: „Boazas yra mano vyro giminaitis. Ir toliau darbuokis pas jį drauge su jo tarnaitėmis. Ten būsi saugi.“

Rūta dirbo Boazo lauke iki pat pjūties pabaigos. Boazas pastebėjo, kad Rūta uoliai triūsia ir kad yra labai maloni moteris. Anais laikais būdavo toks paprotys: jei vyras mirdavo nesusilaukęs sūnaus, jo žmoną vesdavo giminaitis. Taigi Boazas vedė Rūtą. Jie susilaukė sūnaus ir pavadino jį Obedu. Šis vėliau tapo karaliaus Dovydo seneliu. Vaikelio gimimu labai džiaugėsi Noomės draugės. Jos sakė jai: „Jehova tau davė Rūtą – nuostabią marčią, o paskui dar ir anūką. Tebūna Jehova pašlovintas!“