Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Ji ryžosi stoti už Dievo tautą

Ji ryžosi stoti už Dievo tautą

1—3. a) Kodėl Estera bijojo eiti pas savo vyrą? b) Kokius klausimus šiame skyriuje aptarsime?

ESTERAI širdis smarkiai daužosi, vis dėlto ji pasiryžta eiti į vidinį rūmų kiemą. Jaudulį tramdyti taip nelengva! Ko Estera baiminasi? Ant masyvaus pamato netoli snieguotų Zagroso kalnų pastatyti, į skaidrius Choaspo upės vandenis žvelgiantys karališkieji Sūzų rūmai kiekvienam būtų kėlę ir pagarbą, ir baimę. Spalvoti glazūruotų plytelių bareljefai su liūtų, lankininkų, sparnuotų jaučių atvaizdais, akmeninės kolonos, didžiulės statulos atrodė labai įspūdingai. Visa tai bylojo, koks galingas yra rūmų šeimininkas — tas, kuris save vadino „didžiuoju karaliumi“. Dabar Estera ir eina pas jį — pas savo vyrą.

2 Savo vyrą? Vargu ar apie tokį sutuoktinį būtų svajojusi Dievui ištikima žydų tautos mergina. * Ahasveras nė iš tolo nepanėšėjo, pavyzdžiui, į Abraomą, kuris, Dievo palieptas, nuolankiai paklaũsė savo žmonos Saros (Pr 21:12). Apie Esteros Dievą Jehovą ir jo Įstatymą Ahasveras turbūt nieko nežinojo, o jeigu žinojo, tai labai mažai. Aišku, jis gerai išmanė Persijos įstatymus. Vienas tų įstatymų draudė pasirodyti Persijos valdovo akivaizdoje nekviestam, ir kas šio draudimo nepaisė, galėjo užsitraukti mirties bausmę. Estera puikiai supranta, kaip rizikuoja. Žingsnis po žingsnio artėdama prie vidinio kiemo — čia karalius iš savo sosto menės ją galės matyti, — Estera tikriausiai įsivaizduoja, kad eina akistaton su mirtimi. (Perskaityk Esteros 4:11; 5:1.)

3 Kodėl ji statė į pavojų savo gyvybę? Ir kuo ši ypatinga moteris yra mums sektinas tikėjimo pavyzdys? Apie tai plačiau ir pakalbėsime šiame skyriuje. Bet visų pirma pažiūrėkime, kaip atsitiko, kad žydaitė tapo Persijos karaliene.

Mordechajo globotinė

4. Kaip Estera tapo Mordechajo globotine?

4 Estera buvo našlaitė. Tėvai jai davė Hadasos vardą — išvertus iš hebrajų kalbos tai reikštų „mirta“ (toks baltai žydintis gražus krūmas). Daugiau apie jos tėvus nieko nežinome. Jiems mirus, Esterą priglaudė vienas geraširdis giminaitis, vardu Mordechajas. Vyriškis buvo mergaitės pusbrolis, gerokai už ją vyresnis. Esterą jis augino kaip savo dukterį (Est 2:5-7, 15).

Mordechajas pagrįstai galėjo didžiuotis savo globotine

5, 6. a) Kodėl galima sakyti, kad Mordechajas buvo geras globėjas ir mokytojas? b) Koks buvo Esteros ir Mordechajo gyvenimas Sūzuose?

5 Mordechajas ir Estera buvo tremtiniai, gyveno Persijos imperijos sostinėje. Žydai ir čia išpažino savo tikėjimą, stengėsi laikytis Dievo Įstatymo, dėl to liaudis į juos žiūrėjo su panieka. Bet Mordechajo prieglobstyje Estera jautėsi saugi. Pusbrolis ją mokė apie Jehovą — gailestingąjį Dievą, kuris daugelį kartų vadavo savąją tautą iš nelaimės ir buvo pažadėjęs prireikus vėl gelbėti (Kun 26:44, 45). Be abejo, Esterą ir jos globėją susiejo tvirti ištikimybės ir meilės saitai.

6 Mordechajas tikriausiai buvo rūmų pareigūnas, su kitais valdovo tarnais sėdėdavo prie karaliaus vartų (Est 2:19, 21; 3:3). Ką Estera mėgo veikti jaunystėje, galime tik spėlioti. Bet turbūt nesuklysime pasakę, kad ji su meile rūpinosi savo vyresniu pusbroliu, šeimininkavo po namus. Gyveno juodu veikiausiai ne rūmų pašonėje, o ten, kur ir kiti neturtingieji, — kitapus upės. Turbūt jai patikdavo dairytis po Sūzų turgavietę, kur auksakaliai, sidabrakaliai ir kiti prekeiviai siūlė savo gėrybes. Estera nė nenutuokė, kad ateis laikas, kai tokios brangenybės bus jos kasdienė puošmena.

„Dailios išvaizdos“

7. Kodėl Vaštė neteko karūnos ir kas vyko paskui?

7 Vieną dieną Sūzai tiesiog ūžė nuo kalbų — pasklido gandas, kad karaliaus šeimoje kažkas negerai. O įvyko štai kas. Valdovas, surengęs didžiulį pokylį, malonino didikus gardžiais valgiais ir vynu. Tada sumanė pakviesti savo gražiąją karalienę Vaštę, atskirai puotaujančią su moterimis. Bet Vaštė ateiti atsisakė. Karalius pasijautė pažemintas, visas perpyko ir tuojau pasiteiravo išminčių, kaip Vaštę reikėtų nubausti. Ką šie pasiūlė? Atimti iš jos karūną. Išminčių patarimo karalius paklausė. Netrukus tarnai buvo pasiųsti ieškoti po visą kraštą gražių merginų, kad karalius iš jų išsirinktų naują karalienę (Est 1:1—2:4).

8. a) Kodėl Mordechajas, galimas dalykas, žvelgdavo į Esterą su nerimu? b) Kokiose situacijose mums ypač reikėtų turėti nuosaikų požiūrį į grožį? (Taip pat žiūrėk Patarlių 31:30.)

8 Sugrįžkime mintimis į Mordechajo namus. Estera jau suaugusi, tapusi išskirtinio grožio mergina. Biblijoje pasakyta, kad ji „buvo gražiai nuaugusi ir dailios išvaizdos“ (Est 2:7). Nesunku įsivaizduoti, kad Mordechajas žvelgdavo į ją su pasididžiavimu. Bet žvelgdavo ir su nerimu. Išorinis grožis traukia akį, tačiau, kaip žinome iš Biblijos, vien grožio negana. Žmogui reikia ir išminties, nuolankumo. Kai šių dalykų trūksta, grožis sau į draugiją neretai prišaukia tuštybę, išdidumą, kitas blogybes. (Perskaityk Patarlių 11:22.) Tikriausiai ne kartą patys tuo įsitikinome. O kaip su Estera? Ar daili išvaizda jai bus pranašumas ar, priešingai, kliuvinys? Apie tai dar sužinosime.

9. a) Kokia permaina laukė Esteros ir kodėl juodviem su Mordechaju buvo sunku išsiskirti? b) Kodėl Mordechajas leido, kad Estera ištekėtų už kitatikio? (Žiūrėk straipsnelį „Trys klausimai apie Esterą“.)

9 Estera karaliaus tarnų neliko nepastebėta. Merginą iš Mordechajo namų jie paėmė į karaliaus rūmus (Est 2:8). Abiem tikriausiai buvo nelengva išsiskirti, juk Mordechajas mylėjo Esterą kaip dukrą. Atiduoti ją į žmonas kitatikiui — kad ir pačiam karaliui — Mordechajas, aišku, nebūtų norėjęs, bet šįkart nieko negalėjo padaryti. * Prieš palikdama namus Estera turbūt gerte gėrė paskutinius Mordechajo pamokymus. O pakeliui į Sūzų rūmus mergina nerimavo: kas su ja bus? koks gyvenimas jos laukia?

„Visi, matydami ją, žavėjosi“

10, 11. a) Kaip Esterą galėjo paveikti gyvenimas rūmuose? b) Iš ko matyti, kad Mordechajui rūpėjo Esteros gerovė?

10 Estera atsidūrė visiškai kitokiame, svetimame jai pasaulyje. Iš visos Persijos imperijos, net tolimiausių kampelių, buvo surinkta daugybė merginų, veikiausiai skirtingų papročių, kultūrų, kalbų. Prižiūrimos karaliaus pareigūno Hegajo, jos ištisus dvylika mėnesių tepėsi kvapiaisiais aliejais ir lepinosi kitokiomis grožio procedūromis (Est 2:8, 12). Nuo tokio gyvenimo galėjo greitai susisukti galva: čia merginoms buvo lengva pamėgti tuštybes, pradėti vergauti savo išvaizdai, varžytis tarpusavyje. O kaip sekėsi Esterai?

11 Mordechajui tai labai rūpėjo — labiau nei bet kam kitam. Biblijoje rašoma, kad jis diena po dienos vaikštinėdavo priešais moterų namus norėdamas sužinoti, kaip Estera laikosi (Est 2:11). Kai iš geranoriškai nusiteikusių tarnų pavykdavo išgirsti nors kokią žinią, Mordechajas tikriausiai švytėdavo iš džiaugsmo, tėviškai savo globotine didžiuodavosi. Kodėl?

12, 13. a) Kokį įspūdį Estera darė aplinkiniams? b) Kodėl Mordechajas tikriausiai džiaugėsi žinodamas, kad Estera neatskleidė savo kilmės?

12 Estera pareigūnui Hegajui labai patiko ir todėl pelnė jo palankumą. Hegajas jai davė septynias tarnaites ir perkėlė į geriausią vietą moterų namuose. Pasakojama, kad „visi, matydami ją, žavėjosi“ (Est 2:9, 15). Ar tokį didelį įspūdį darė vien daili Esteros išvaizda? Ne, gražus buvo ir jos vidus.

Estera žinojo, kad nuolankumas ir išmintis daug vertingiau nei patraukli išvaizda

13 Apie ją rašoma štai kas: „Estera nei savo tautybės, nei šeimos neatskleidė, nes Mordechajas buvo uždraudęs tai daryti“ (Est 2:10). Mordechajas, be abejo, matė, kad Persijos diduomenė jaučia didelę nepakantą žydų tautai, todėl globotinei buvo prisakęs neprasitarti apie savo kilmę. Kaip matyti, Estera elgėsi protingai, savo globėjo klausė, nors jo ir nebuvo šalia. Dėl to Mordechajas turbūt labai džiaugėsi.

14. Kaip jaunuoliai šiais laikais seka Esteros pavyzdžiu?

14 Ir šiais laikais daug vaikų savo tėvams arba globėjams, kaip ir Estera, teikia džiaugsmo. Būna, kad tėvų nėra šalia, ir jaunuoliui tenka nemažai laiko praleisti tarp lengvabūdžių, žemos moralės žmonių. Vis dėlto atsispirti blogai įtakai ir elgtis dorai tokiomis aplinkybėmis nėra neįmanoma. Jaunuoliai, kurie seka Esteros pavyzdžiu, džiugina ir savo dangiškąjį Tėvą. (Perskaityk Patarlių 27:11.)

15, 16. a) Kaip Estera užkariavo karaliaus širdį? b) Kodėl galima sakyti, kad susitaikyti su gyvenimo permaina Esterai nebuvo lengva?

15 Ir štai išaušo diena, kai Estera turėjo eiti pas karalių. Jai buvo leista išsirinkti visa, ko, jos manymu, gali prireikti, — tikriausiai kad valdovui atrodytų kuo patrauklesnė. Tačiau Estera buvo kukli ir neprašė nieko. Pasiėmė tik tai, ką patarė Hegajas (Est 2:15). Ji turbūt suprato, kad vien grožiu karaliaus širdies neužkariaus ir kad daug daugiau galės laimėti nuolankumu ir kuklumu — dorybėmis, kuriomis rūmuose mažai kas pasižymėjo. Ar ji mąstė teisingai?

16 Biblijoje skaitome: „Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris; ji įgijo jo malonę ir palankumą labiau, negu visos kitos mergelės. Tad jis uždėjo jai ant galvos karališką vainiką ir padarė ją karaliene vietoj Vaštės“ (Est 2:17). Įsivaizduokime, kaip nelengva buvo nuolankiai žydaitei susitaikyti su tokia gyvenimo permaina — ji naujoji karalienė, galingiausio valdovo pasaulyje žmona. Ar Estera ėmė keltis į puikybę, didžiuotis? Toli gražu ne.

17. a) Iš kur žinome, kad Estera nenustojo klausyti savo globėjo? b) Kodėl Estera mums yra sektinas pavyzdys?

17 Net ir tapusi karaliene, Estera nenustojo klausyti savo globėjo Mordechajo pamokymų. Ji toliau laikė paslaptyje savo žydišką kilmę. Be to, kai Mordechajas nugirdo, kad rengiamasi nužudyti Ahasverą, ir pasakė apie tai Esterai, ši klusniai perdavė žinią karaliui, ir sąmokslas buvo sužlugdytas (Est 2:20-23). Esteros nuolankumas ir klusnumas taip pat liudijo, kad ji tvirtai tiki savo Dievą Jehovą. Iš jos tikrai yra ko pasimokyti, juolab kad šiais laikais klusnumą mažai kas belaiko dorybe, ir maištavimas, savavaliavimas tapo įprastu reiškiniu. Vis dėlto yra nuoširdžiai tikinčių žmonių, kuriems, kaip ir Esterai, klusnumas — didelė vertybė.

Esteros tikėjimas išbandomas

18. a) Kodėl Mordechajas negalėjo lenktis Hamanui? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) b) Kaip Jehovos tarnai Mordechajo pavyzdžiu seka šiais laikais?

18 Po visų tų įvykių Ahasveras paaukštino vieną savo pareigūną — Hamaną. Karalius jį paskyrė iš visų pareigūnų viršiausiu, padarė vyriausiuoju patarėju, antru asmeniu imperijoje po savęs. Net išleido įsaką, kad, Hamanui pasirodžius viešumoje, visi privalo nusilenkti (Est 3:1-4). Bet Mordechajas paklusti negalėjo. Apskritai karaliaus jis klausė — jeigu tik jo įsakymai nereikalavo daryti nieko, kas įžeistų Dievą. O kaip Mordechajas būtų įžeidęs Dievą, jeigu minėto įsako būtų laikęsis? Hamanas buvo iš Agago palikuonių — to paties Agago, amalekiečių karaliaus, kuriam Dievo pranašas Samuelis įvykdė mirties bausmę (1 Sam 15:33). Amalekiečiai buvo aršiausi Jehovos ir Izraelio priešai. Todėl Jehova, kaip skaitome Biblijoje, buvo nusprendęs ištrinti Amaleko atminimą po dangumi * (Įst 25:19). Tad argi dievobaimingas žydas būtų lenkęsis amalekiečiui? Tikrai ne. Mordechajas irgi turėjo tokią nuostatą. Ir šiais laikais daug Jehovos tarnų statė savo gyvybę į pavojų, nes tvirtai laikėsi Biblijos principo: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29).

19. Ką Hamanas sumanė padaryti ir kaip jam pavyko įtikinti karalių?

19 Hamanas įtūžo. Bet atimti Mordechajui gyvybę dalykas jam atrodė per menkas. Jis panūdo išnaikinti visus Mordechajo tautiečius. Nuėjęs pas karalių, Hamanas ėmė žydus visaip juodinti. Apie ką konkrečiai jis kalba, neįvardijo, tik sakė, kad tai menka, išblaškyta tauta, su savo įstatymais. Dar blogiau — jie atseit nepaklūsta karaliaus įstatymams ir todėl yra pavojingi maištininkai. Hamanas pasisiūlė įmokėti į karališkąjį iždą didžiulę sumą pinigų, kad visoje imperijoje būtų imtasi tą tautą naikinti. * Tada Ahasveras įteikė Hamanui savo antspaudo žiedą, kuriuo šis galėtų patvirtinti bet kokį įsaką ir taip įgyvendinti, ką sumanęs (Est 3:5-10).

20, 21. a) Kaip Hamano išleistas įsakas paveikė visoje Persijos imperijoje gyvenančius žydus, taip pat ir Mordechają? b) Ką daryti Mordechajas prisakė Esterai?

20 Raiti pasiuntiniai bematant išskubėjo į visus didžiosios imperijos kampelius paskelbti žinios, kuri žydų tautai reikš mirties nuosprendį. Toji žinia pasiekė ir Jeruzalę. Įsivaizduokime, kaip ji sukrėtė iš Babilono tremties parėjusį tautos likutį. Žydai dar nebuvo atstatę viso miesto, gynybinė siena tebegulėjo griuvėsiuose. Mordechają tas baisus įsakas irgi labai smarkiai paveikė. Kaip bus su tautiečiais Jeruzalėje ir su jo draugais bei giminaičiais Sūzuose? Iš širdgėlos Mordechajas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutinę, apsibarstė galvą pelenais ir graudžiai verkdamas ėjo per miestą. Tuo tarpu Hamanas sėdosi su karaliumi vaišintis ir gerti vyno. Jam buvo nė motais, kad dėl jo kaltės žydai ir jiems palankūs Sūzų gyventojai didžiai sielojasi ir nerimauja. (Perskaityk Esteros 3:12—4:1.)

21 Mordechajas suprato, kad sėdėti rankų sudėjęs negali. Tačiau ką daryti? Estera sužinojusi, kad jos globėjas prislėgtas, nusiuntė jam drabužių, bet Mordechajas paguodos atsisakė. Galimas dalykas, jis jau ilgą laiką svarstė, kodėl Jehova, jo Dievas, leido Esterai atsidurti rūmuose ir ištekėti už pagonio, tapti karaliene. Dabar, regis, ėmė aiškėti, kodėl taip nutiko. Taigi Mordechajas pasiuntė karalienei žinią apie piktas Hamano užmačias ir prisakė, „kad eitų pas karalių užtarti savo tautą ir maldauti dėl jos“ (Est 4:4-8).

22. Kodėl Estera eiti pas karalių bijojo? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

22 Žinia nuo Mordechajo Esterą tikriausiai pribloškė. Koks didelis tikėjimo išbandymas! Eiti pas karalių ji bijojo, ir Mordechajui aiškiai leido tai suprasti savo atsakyme. Pirmiausia globėjui ji priminė įstatymą: kas nekviestas pasirodo karaliaus akivaizdoje, pasmerkia save myriop. Pasigailėta jo būtų tik jei karalius ištiestų aukso skeptrą. O ar Estera galėjo tikėtis malonės? Juk kai Vaštė valdovo paliepimui nepakluso ir atsisakė pas jį ateiti, malonės nesulaukė. Ir dar Estera pridūrė, kad karalius jos nebuvo pasikvietęs jau trisdešimt dienų. Nebesulaukdama iš Ahasvero jokio dėmesio, ji pagrįstai galėjo manyti, kad prarado savo vyro — nenuspėjamo būdo žmogaus — palankumą * (Est 4:9-11).

23. a) Kokią žinią siuntė Mordechajas, kad sustiprintų Esteros tikėjimą? b) Kuo Mordechajas yra mums sektinas pavyzdys?

23 Mordechajas vėl siuntė Esterai žinią. Norėdamas sustiprinti jos tikėjimą, patikino: net jeigu ji ir nesiims nieko daryti, išgelbėjimas žydams ateis iš kitur. Tiktai ar ji pati, žudynėms prasidėjus, nepraras gyvybės? Akivaizdu, Mordechajo tikėjimas buvo labai tvirtas. Jis žinojo, jog nė vienas Dievo pažadas nelieka neįvykdytas, — vadinasi, Jehova neleis, kad jo tautą išnaikintų (Joz 23:14). Esterai Mordechajas taip pat perdavė: „Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar“ (Est 4:12-14). Mordechajas išties yra sektinas pavyzdys. Jis visiškai pasitikėjo savo Dievu. O mes ar pasitikime? (Pat 3:5, 6)

Jos tikėjimas buvo stipresnis už mirties baimę

24. Kas liudija, kad Estera buvo tvirto tikėjimo ir drąsi?

24 Dabar Estera turėjo apsispręsti. Mordechajo ji paprašė: „Eik, surink visus žydus, kurie gyvena Sūzuose. Pasninkaukite už mane! Nevalgykite ir negerkite ištisas tris dienas ir naktis. Ir aš drauge su savo tarnaitėmis, kaip ir jūs, pasninkausiu.“ Tada pasakė žodžius, kurie, net ir praėjus daugeliui amžių, liudija apie nuoširdų jos tikėjimą ir drąsą: „Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!“ (Est 4:15-17) Turbūt per visą savo gyvenimą ji nebuvo taip karštai meldusis, kaip per tas tris dienas. Galiausiai reikėjo veikti. Estera apsivilko pačiu ištaigingiausiu karališku apdaru, — kad tik įgytų karaliaus palankumą, — ir išėjo.

Kad Dievo tauta būtų išgelbėta, Estera net statė į pavojų savo gyvybę

25. Kaip Estera jautėsi atėjusi į vidinį rūmų kiemą, ir kaip pamatęs ją reagavo Ahasveras?

25 Estera, kaip minėta skyriaus pradžioje, artinasi prie vidinio rūmų kiemo. Sunku net įsivaizduoti, kokios nerimastingos mintys sukasi jos galvoje, kaip karštai ji meldžiasi. Ir štai ji įžengia į kiemą, iš kurio galės matyti soste sėdintį Ahasverą. Jo veide, įrėmintame rūpestingai prižiūrimų, simetriškų garbanų ir stačiakampės barzdos, Estera stengiasi įžvelgti, kaip jis nusiteikęs. Jeigu tenka lukterėti, tos kelios akimirkos labai prailgsta. Pamatęs Esterą karalius, aišku, nustemba. Bet netrukus jo veidas sušvelnėja ir jis ištiesia jai savo aukso skeptrą (Est 5:1, 2). Vadinasi, Estera gali prabilti, valdovas pasiruošęs išklausyti.

26. Kodėl krikščioniui reikia būti drąsiam, ir ką aptarsime kitame skyriuje?

26 Estera parodė ištikimybę Dievui, ryžosi stoti už jo tautą. Dievo tarnams ji yra sektinas tikėjimo pavyzdys. Jėzus savo mokiniams prisakė mylėti vienam kitą pasiaukojama meile. (Perskaityk Jono 13:34, 35.) Ir kad šio priesako laikytis pavyktų, krikščioniui neretai reikia būti drąsiam kaip Estera. Taip, Estera tądien drąsiai stojo už Dievo tautą, bet tai tebuvo pradžia. Kaip ji karalių įtikins, kad jo dešinioji ranka, patarėjas Hamanas, yra surezgęs piktą planą? Ko imsis, kad Dievo tauta būtų išgelbėta? Apie tai — kitame skyriuje.

^ pstr. 2 Tas vyras, Biblijoje vadinamas Ahasvero vardu, labai tikėtina, buvo Kserksas I. Persijos imperiją jis valdė V a. p. m. e. pradžioje.

^ pstr. 9 Skaityk straipsnelį „Trys klausimai apie Esterą“, p. 138.

^ pstr. 18 Hamanas, matyt, buvo vienas iš paskutinių amalekiečių, nes „išlikę Amaleko bėgliai“ buvo sunaikinti jau Izraelio karaliaus Ezekijo dienomis (1 Met 4:43).

^ pstr. 19 Hamanas pasiūlė 10 000 sidabro talentų. Šiais laikais tai prilygtų keliems šimtams milijonų eurų. Jei Ahasveras iš tikrųjų buvo Kserksas I, Hamano pasiūlyti pinigai jį turėjo itin gundyti. Mat Kserksas jau seniai ruošėsi karui su Graikija ir tam reikėjo didelių išteklių (Persijos imperijai karo padariniai galų gale buvo pragaištingi).

^ pstr. 22 Kserksas I garsėjo kaip impulsyvus, žiaurus žmogus. Graikų istorikas Herodotas aprašė kai kuriuos Kserkso karo su Graikija epizodus. Sykį karalius įsakė pastatyti pontoninį tiltą per Helesponto sąsiaurį. Kai audra tiltą suardė, Kserksas nukirsdino tuos, kurie statybai vadovavo, ir net įsakė „nubausti“ patį Helespontą — plakti vandenį rykštėmis ir visiems girdint išplūsti. O kai per tą žygį vienas turtingas žmogus maldavo Kserksą atleisti jo sūnų nuo tarnybos kariuomenėje, valdovas supykęs įsakė tą jauną vyrą perpjauti pusiau ir paguldyti jo kūną visų akivaizdoje, kad būtų pamoka.