Sprogimas chemijos gamykloje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

NUO Pasaulio prekybos centro atakos praėjus vos dešimčiai dienų, 2001-ųjų rugsėjo 21-ąją, stiprus sprogimas vienoje pietvakarių Prancūzijos chemijos gamykloje nusiaubė Tulūzos priemiesčius. Prancūzijos žurnalas Le Point tai pavadino „baisiausia po II pasaulinio karo šalį ištikusia pramonine katastrofa“.

Sprogus maždaug 300 tonų trąšų, atsivėrė 50 metrų skersmens, 15 metrų gylio duobė. Sprogimas bei jo sukelta smūgio banga nusinešė 30 gyvybių, daugiau kaip 2200 žmonių sužeidė. Sugriauta apie 2000 namų, o aštuonių kilometrų spinduliu dar 27000 apgadinta. Sprogimą žmonės klaidingai palaikė teroristų antpuoliu ir pamanė, kad iš gamyklos pasklido nuodingos dujos, todėl kilo panika.

Smūgio banga sužalojo ir kelis Jehovos liudytojus, daugelis nukentėjo nuo kitokių sprogimo padarinių. Krikščioniška meilė paskatino bendratikius tuoj pat ateiti į pagalbą. (Jono 13:34, 35) Apie tai ir papasakosime.

‘Iš pastato nieko neliko’

Chudiras — vienas iš likusių gyvų tuomet dirbusių gamykloje žmonių. Nuo sprogimo ir griūvančių nuolaužų jis prarado sąmonę, skilo žandikaulis, išniro raktikaulis. Pastate šalia chemijos gamyklos dirbusį Benžaminą smūgio banga nubloškė per visą kabinetą kokius tris metrus ir trenkė į sieną. Išdužę stiklai keliose vietose sužeidė kūną ir sužalojo dešinę akį, dėl to nukentėjo regėjimas. „Laimei, nebuvau prie rašomojo stalo, — sakė jis. — Ant kėdės užvirto kokie 600 kilogramų plytų.“

Mokykloje, vos už 200 metrų nuo gamyklos, mokytojas Alenas darė fotokopijas, kai įvyko sprogimas. Jis vėliau sakė: „Iš pastato liko tik plieno gabalai: nei sienų, nei stogo — nieko. Stiklo šukės supjaustė man visą veidą. Jaučiausi tarsi gavęs vėzdu.“ Alenas apako viena akimi, smarkiai nukentėjo klausa.

Skubi pagalba

Tuoj pat vyresnieji iš vienuolikos Jehovos liudytojų susirinkimų, paliestų nelaimės, susisiekė su visais susirinkimų nariais išsiaiškinti, kokias traumas bei nuostolius jie patyrė. Pas tuos, kam labiausiai reikėjo pagalbos, nedelsiant nusiuntė savanorius. Netrukus šie sužinojo, kad maždaug 60 liudytojų namų apgriauta, ir kokiai dešimčiai šeimų padėjo persikelti kitur. Savanoriai taip pat prisidėjo prie dviejų apgadintų Karalystės salių remonto. Be to, pasisiūlė konsultuoti, kaip kreiptis dėl draudimo išmokų.

Katrina bei Mišelis gyvena kaip tik priešais gamyklą. Sprogimo momentu Katrina vairavo automobilį. Ji pasakoja: „Pirmiausia pajutome tarsi drebėtų žemė. Po kelių sekundžių išgirdome sprogimą. Paskui pamatėme kylant dūmus. Artėjau prie namų; aplinkui viskas atrodė kaip karo lauke. Pastatuose žiojėjo plyšiai, parduotuvių langai išdaužyti. Gatve bėgo žmonės. Kiti sėdėjo arba gulėjo ant kelio, girdėjosi verksmas bei aimanos. Mūsų namų langai buvo išlėkę su visais rėmais, durys išvirtusios. Netrukus į pagalbą atskubėjo  krikščionys broliai ir seserys. Po pietų grupė bendratikių iš susirinkimo atvyko su kibirais bei šluotomis ir atsivežė plastiko lakštų uždengti langams.“

Alenas su Liliana taip pat gyvena šalia gamyklos. Sprogimas visiškai sugriovė jų butą. „Viskas buvo nuniokota, — sako Alenas. — Sienos bei kokliai sutrūkinėję, langai išdaužti, durys ir baldai sulaužyti. Neliko nieko. Mūsų broliai krikščionys tuoj pat atėjo į pagalbą. Jie išvalė nuolaužas, padėjo tvarkyti ir kitus to namo butus. Kaimynai stebėjosi matydami, kad talkina tiek daug žmonių.“ Rytą prieš sprogimą Alenui paskambino vienas Biblijos studijuotojas ir pakvietė pas save į studijas. Liliana trumpam išvažiavo su reikalais. Todėl per sprogimą nieko nebuvo namie.

Pagalba buvo teikiama ne tik susirinkimo nariams. Pasirūpinę savaisiais, liudytojai gelbėjo ir jų kaimynams: iš butų šalino nuolaužas, dangstė išmuštus langus. Kaimynai dėkojo ir stebėjosi, kad už tai nereikia mokėti.

Liudytojai talkininkauti pasisiūlė ir vietos valdžiai, priblokštai žalos masto. Jie valė mokyklas bei kitus visuomeninius pastatus. Vienur valdžios pareigūnai paprašė liudytojus eiti nuo durų prie durų ir įvertinti, kokios pagalbos žmonėms reikia.

Dvasinė pagalba

Sprogimo rajone daugeliui liudytojų reikėjo ne tik materialinės, bet ir dvasinės pagalbos. Todėl keliaujantieji prižiūrėtojai drauge su vietos vyresniaisiais lankė visus nelaimės ištiktuosius. Šie tai priėmė su dėkingumu. Katrina pasakojo: „Vyresnieji mums padėjo. Jie mus padrąsino. Šito reikėjo labiau nei materialinės paramos.“

Ištikus nelaimei tuoj pat darbais parodyta krikščioniška meilė paskatino žmones išsakyti svarbių minčių. Vienas sunkiai sužeistas liudytojas pasakė: „Juk nežinome, kas atsitiks rytoj. Todėl visada turime tarnauti Jehovai taip, tarsi tai būtų paskutinė mūsų gyvenimo diena.“ (Jokūbo 4:13-15) Kitas liudytojas priėjo prie tokios išvados: „Tas įvykis padėjo suprasti, kad neturėtume būti pernelyg prisirišę prie jokių materialinių dalykų. Tikrai vertinga yra viena — likti Jehovos tautoje.“

[Iliustracija 14 puslapyje]

Benžaminas ir Chudiras

[Iliustracija 14 puslapyje]

Alenas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Tulūzas kitą dieną po sprogimo

[Šaltinio nuoroda]

© LE SEGRETAIN PASCAL/CORBIS SYGMA

[Iliustracija 15 puslapyje]

Alenas ir Liliana