Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Biblijos požiūris

Kodėl Dievas nepašalina Velnio?

Kodėl Dievas nepašalina Velnio?

JEIGU galėtumėte palengvinti kieno nors kančias, argi to nepadarytumėte? Savanoriai gelbėtojai neretai skuba į stichinės nelaimės zoną, kad padėtų ar išgelbėtų gyvybę visiškai nepažįstamiems žmonėms. Todėl gali kilti natūralus klausimas: „Kodėl Dievas neskuba pašalinti Velnio — to, kuris žmonijai sukėlė neapsakomai daug kančių?“

Kad būtų lengviau į jį atsakyti, įsivaizduokime visuomenės dėmesį prikausčiusį teismo procesą. Žudikas, pasiryžęs viskam, kad tik sužlugdytų bylos nagrinėjimą, tvirtina, jog teisėjas nesąžiningai pirmininkauja teismui, ir netgi pareiškia, kad šis papirko prisiekusiuosius. Todėl begalei liudytojų suteikiama galimybė duoti parodymus.

Teisėjas žino, jog užsitęsęs bylos nagrinėjimas sukels daug nepatogumų, tad norėtų ją užbaigti be bereikalingo vilkinimo. Tačiau jis supranta, kad, norint priimti sprendimą, kuris taps precedentu galimoms būsimoms byloms, abiem šalims būtina skirti pakankamai laiko įrodyti savo teisybę.

Norint priimti sprendimą, kuris galėtų būti moralinio pobūdžio precedentas, abiem šalims būtina skirti pakankamai laiko įrodyti savo teisybę

Ką bendra ši iliustracija turi su iššūkiu, kurį Velnias — dar vadinamas „slibinu“, „senąja gyvate“ ir „Šėtonu“ — metė Jehovai, „Aukščiausiajam visoje žemėje“ (Apreiškimo 12:9; Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]). Kas iš tikrųjų yra Velnias? Ir kuo jis apkaltino Jehovą Dievą? Kada Dievas jį pašalins?

Sukuriamas moralinio pobūdžio precedentas

Iš pradžių tas, kuris tapo Velniu, buvo tobulas dvasinis asmuo, vienas iš Dievo angelų (Jobo 1:6, 7). Velniu jis tapo pats, kai apimtas savanaudiškų ambicijų panoro būti žmonių garbinamas. Todėl jis užginčijo Dievo teisę valdyti, netgi mesdamas užuominą, jog Dievas nėra vertas, kad kiti jam paklustų. Paskui apkaltino žmones, jog šie Dievui tarnauja tiktai dėl to, kad Dievas juos paperka, įvairiopai laimindamas. O užklupus kokiai negandai, kaip tvirtino Šėtonas, kiekvienas žmogus savo Kūrėją „iškeiks“ (Jobo 1:8-11; 2:4, 5).

Į tokio pobūdžio Šėtono kaltinimus paprasčiausias jėgos pademonstravimas atsakymo neduotų. Jei Šėtonas būtų sunaikintas Edeno sode, kai kuriuos tai galbūt tik paskatintų manyti, kad jis buvęs teisus. Todėl Dievas, turėdamas absoliučią valdžią, pradėjo teisinį procesą, kad kiekvienam šio ginčo stebėtojui taptų aišku, teisingi Šėtono kaltinimai ar ne.

Nepažeisdamas savo principų ir tobulo teisingumo, Jehova Dievas pareiškė, jog kiekviena šalis pristatys liudytojus, kurie pateiks parodymus savo atstovaujamai šaliai apginti. Per skirtąjį laiką Adomo palikuonims buvo duota galimybė gyventi ir, nepaisant jokių sunkumų, patiems apsispręsti iš meilės Dievui likti jam ištikimiems ir tuo paliudyti jo naudai.

Kiek dar laukti?

Jehova Dievas labai gerai supranta, jog, šiam teismo procesui tęsiantis, žmonija ir toliau kenčia. Todėl yra pasiryžęs bylą užbaigti kiek įmanoma greičiau. Biblijoje jis vadinamas „gailestingumo Tėvu ir visokios paguodos Dievu“ (2 Korintiečiams 1:3). Savaime aišku, jog „visokios paguodos Dievas“ neleis Velniui gyventi ilgiau nei būtina, taip pat neleis, kad išliktų jo veiklos padariniai. Kita vertus, Dievas nesunaikins Velnio anksčiau laiko, kol nebus visapusiškai išnagrinėta ir užbaigta ši visuotinės svarbos byla.

Kai į visus klausimus bus galutinai atsakyta, Jehovos teisė valdyti bus visapusiškai apginta. Byla, iškelta Šėtonui, yra teisinis etalonas, kuris išliks visą amžinybę. Jei kada ir būtų mestas panašus iššūkis, Šėtono pralaimėjimu būtų galima remtis kaip precedentu ir tokios bylos iš naujo nebesvarstyti.

Pačiu tinkamiausiu metu Jehova Dievas nurodys savo prikeltajam Sūnui pašalinti Velnią ir atitaisyti visą jo padarytą žalą. Biblijoje kalbama apie laiką, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis juk turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Korintiečiams 15:24-26).

Kaip džiugu, kad Biblijoje žadama, jog rojaus sąlygos bus visoje žemėje. Žmonės džiaugsis tokiu gyvenimu, kurį Dievas buvo jiems numatęs iš pat pradžių — gyvens rojuje, kur viešpataus taika! „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:11). Taip, „teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).

Tik pagalvokite, kokia didinga ateitis Biblijoje pažadėta Dievo tarnams: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4).