PRIEŠ penkis šimtmečius šiame regione pirmieji išsilaipino ispanai. Manydami, jog čia gausu aukso, kraštą pavadino Kosta Rika (turtingas krantas). Deja, paieškos buvo bergždžios. Dabar šalis garsėja ne tauriaisiais metalais, o didžiausia biologine įvairove Žemėje.

Kosta Rikos gyventojai dėl įpročio daug ką vadinti mažybine forma, prie žodžių pridedant priesagą „-ico“, dažnai vadinami Ticos. Pavyzdžiui, užuot sakę un momento (minutę), jie sako un momentico (minutėlę). Kasdienėje kalboje dažnai vartojama frazė ¡pura vida! (čia tai gyvenimas!). Šiais žodžiais jie išreiškia dėkingumą, sutikimą, pasisveikinimą arba atsisveikinimą.

Vienas iš mėgstamiausių patiekalų Kosta Rikoje yra gallo pinto (pažodžiui — dėmėtas gaidys). Ryžiai ir pupelės išverdami atskirai, o tada sumaišomi drauge su prieskoniais. Šis valgis gali būti  patiekiamas tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei. Tradicinis gėrimas — café chorreado. Tai kava, perkošta per medžiaginį filtrą mediniame stovelyje.

Šalyje yra apie 450 Jehovos liudytojų bendruomenių. Sueigos vedamos dešimčia kalbų, tarp jų kostarikiečių gestų kalba, taip pat dviem čiabuvių kalbomis — bribrių ir kabekarų.