KAI XX amžiaus viduryje buvo atrasti antibiotikai, gydytojai vylėsi, jog šie nauji vaistai padės įveikti tam tikras ligas. Iš pradžių atrodė, kad jų lūkesčiai pasiteisins. Tačiau antibiotikus plačiai vartojant ilgą laiką, atsirado jiems atsparių bakterijų.

Ieškodami naujo ginklo kovoje su užkratais, kai kurie mokslininkai ima kreipti dėmesį į seniai užmirštus gydymo metodus. Vienas jų — sveikatos stiprinimas saulės šviesa ir grynu oru.

Anglijoje jau seniai būta žmonių, kurie propagavo saulės šviesos ir gryno oro teigiamą poveikį sveikatai. Gydytojas Džonas Letsemas (John Lettsom, 1744—1815) tuberkulioze sergantiems vaikams rekomendavo daugiau būti saulėje prie jūros. 1840 metais chirurgas Džordžas Bodingtonas (George Bodington) pastebėjo, kad tie, kas dirba atvirame ore — ūkininkai, artojai, piemenys — tuberkulioze serga retai, o daug laiko praleidžiantys uždarose patalpose, priešingai, labiau linkę sirgti šia liga.

Krymo karo metu rūpindamasi sužeistais Britanijos kareiviais, naujais slaugymo metodais išgarsėjo Florencija Naitingeil (Florence Nightingale, 1820—1910). Ji sakė: „Ar jums yra tekę įeiti į kieno nors miegamąjį [...] naktį ar ryte, kol dar neatidaryti langai? Ar pastebėjote, koks pridvisęs oras tvyro patalpoje?“ Ši slaugytoja rekomendavo pasirūpinti, kad kambaryje oras būtų gaivus kaip ir lauke, bet perspėjo ligonio neperšaldyti. Ir pridūrė: „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, be gryno oro, sergančiajam labai reikia ir šviesos. [...] Ir ne šiaip šviesos, bet tiesioginių saulės spindulių.“ Daugelis tais laikais tikėjo  ir tuo, kad labai naudinga palaikyti saulėje patalynę bei drabužius.

Nuo XIX amžiaus mokslas padarė didžiulę pažangą, tačiau tą pačią išvadą patvirtina ir šiuolaikiniai tyrimai. Pavyzdžiui, 2011-aisiais Kinijoje atlikus vieną tyrimą, pastebėta, jog perpildytuose studentų bendrabučiuose, kur prastas vėdinimas, „labiau plinta kvėpavimo takų ligos“.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pripažįsta, kad natūrali ventiliacija, kai oras į patalpas patenka tiesiai iš lauko, labai padeda išvengti užkrečiamųjų ligų. 2009 metų PSO rekomendacijose natūralus patalpų vėdinimas skatinamas kaip veiksminga priemonė mažinant riziką užsikrėsti infekcinėmis ligomis sveikatos priežiūros įstaigose. *

„Viskas labai gerai, — gal pasakysite. — Bet ar tai pagrįsta moksliškai? Kaip saulės šviesa ir oras saugo nuo užkratų?“

Kai ką atskleidžia Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos atlikti tyrimai. Mokslininkai bandė išsiaiškinti, kiek laiko oras būtų užkrėstas, jei virš Londono, kaip biologinis ginklas, būtų paskleistos pavojingos bakterijos. Kad nustatytų, kaip ilgai ligos sukėlėjai ore išlieka gyvybingi, mokslininkai apipurškė voratinklį E. coli mikroorganizmais ir paliko atvirame ore. Eksperimentas buvo atliekamas naktį, nes saulėje šios bakterijos žūva. Kokie buvo rezultatai?

Maždaug po dviejų valandų beveik visos bakterijos buvo negyvos. Tačiau, kai toje pačioje vietoje, išlaikant tokią pat temperatūrą ir drėgmę, užkratas buvo laikomas uždarytoje dėžutėje, praėjus tiek pat laiko, dauguma bakterijų vis dar buvo gyvos. Kodėl? Akivaizdu, kad atvirame ore kažkas jas nužudo. Šis vadinamasis gryno oro veiksnys dar nėra iki galo ištirtas. Mokslininkai mano, jog atvirame ore natūraliai susidaro junginys, kuris „ligų sukėlėjus veikia kaip natūrali dezinfekcinė priemonė“.

Natūrali dezinfekcinė priemonė yra ir saulės šviesa. Žurnale Journal of Hospital Infection aiškinama, jog „dauguma oru plintančių ligų sukėlėjų saulės šviesoje žūva“.

Kuo ši informacija pravarti? Gal panorėsite daugiau laiko praleisti lauke — pabūti saulėje ir pakvėpuoti grynu oru. Veikiausiai pasijusite kur kas geriau.