Ką tik karštai ginčijotės. „Nė nemanau atsiprašyti, – galvojate. – Ne aš pradėjau!“

Daugiau apie tai nebekalbate, bet įtampa tvyro. Vis pamąstote, ar nereikėtų atsiprašyti, bet negalite prisiversti ištarti tokio paprasto žodžio „atleisk“.

Išdidumas. „Kartais pasakyti „atleisk“ sunku, nes užgauta savimeilė“, – pastebi sutuoktinis, vardu Čarlzas. * Ir išties pernelyg didelis išdidumas gali būti kliūtis pripažinti, jog ir pats esate kaltas.

Požiūris. Galbūt manote, kad atsiprašyti turėtumėte tik tuomet, jei ginčas kilo dėl jūsų kaltės. Sutuoktinė, vardu Džil, sako: „Kai suprantu, kad kalta tiktai aš, ištarti „atleisk“ lengva. Bet jeigu abu pasakėme kažką, dėl ko gailimės, – kur kas sunkiau. Kodėl turėčiau atsiprašyti, jei kalti abu?“

Dar teisesnis galite pasijusti tuomet, kai atrodo, kad dėl visko kaltas sutuoktinis. „Jei esate nuoširdžiai įsitikinęs, jog nepadarėte nieko bloga, – sako Džozefas, – neskubėdamas atsiprašyti lyg ir norite parodyti, kad nesate kaltas.“

Auklėjimas. Galbūt augote šeimoje, kur atsiprašyti nebuvo įprasta. Tuomet tikriausiai neišmokote pripažinti savo klaidų. Jei vaikystėje niekas nemokė nuoširdžiai atsiprašyti, tokio įpročio neturėsite ir užaugęs.

Galvokite apie sutuoktinį. Prisiminkite, kaip gerai jautėtės tada, kai kas nors jūsų atsiprašė. Kodėl neleidus taip pasijusti ir sutuoktiniui? Net jeigu nemanote esąs kaltas, galite atsiprašyti vien dėl to, kad jis nesijaustų įskaudintas ar kad savo poelgiu jį netyčia užgavote. Tai padėtų pamiršti nuoskaudą. (Biblijos principas: Luko 6:31.)

Galvokite apie savo santuoką. Atsiprašymą laikykite ne asmeniniu pralaimėjimu, o pergale vedybiniame gyvenime. Juk žmogus, kuris širdyje laiko nuoskaudą, „yra kaip įtvirtintas miestas“ (Patarlių 18:19, Brb). Esant tokiai įtemptai atmosferai, atkurti taiką sunku ar net visai neįmanoma. Antra vertus, atsiprašydamas neleidžiate kauptis neigiamiems jausmams. Šitaip parodote, kad santuoką laikote svarbesne už savo ego. (Biblijos principas: Filipiečiams 2:3.)

Nedelskite atsiprašyti. Tiesa, jei kaltas ne vien jūs, atsiprašyti gali būti sunku. Bet sutuoktinio klaidomis negalima pateisinti savo paties blogo elgesio su juo. Todėl nedvejodamas atsiprašykite ir nemanykite, jog laikui bėgant nuoskauda pasimirš. Jei atsiprašysite, tą padaryti bus lengviau ir sutuoktiniui. Kuo dažniau ištarsite „atleisk“, tuo lengviau bus taip elgtis. (Biblijos principas: Mato 5:25.)

Atsiprašydamas būkite nuoširdus. Paaiškinti savo elgseną nėra tas pats, kas atsiprašyti. O juo labiau su sarkazmo gaidele pasakyti „man labai gaila, kad taip jautriai į tai reaguoji“, nėra joks atsiprašymas. Pripažinkite atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kad sutuoktinis jaučiasi įskaudintas, net jeigu jums ir neatrodo, kad vertėjo dėl to įsižeisti.

Būkite objektyvus. Nuolankiai pripažinkite, kad ir pats darote klaidų. Juk neklystančių nėra! Net jei manote, kad šioje situacijoje jūs nekaltas, supraskite, jog taip atrodo tik jūsų požiūriu. „Kas pirmas kreipiasi į teismą, – rašoma Biblijoje, – tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas“ (Patarlių 18:17). Būsite labiau linkęs atsiprašyti, jei sąžiningai pripažinsite, kad ir pats turite trūkumų.