PAMENU, tą rytą ore tvyrojo rudeniška vėsa. Jaučiau, kad netrukus viską sukaustys šaltis ir ledas. Turbūt nustebtumėt sužinoję, kad tokiu metu aš ir dar keletas kitų sužvarbę stovėjome vienoje daržinėje Brukingse, Pietų Dakotos valstijoje. Priešais mus buvo didelė gyvulių girdykla, iki pusės pripilta šalto vandens. Kad pasidarytų aiškiau, ką ten veikėme, noriu jums papasakoti kai ką iš savo praeities.

Gimiau 1936 metų kovo 7-ąją. Buvau jauniausias iš keturių vaikų. Gyvenome nedideliame ūkyje Pietų Dakotos valstijos rytuose. Ūkininkavimas buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis, bet tikrai ne svarbiausia. 1934 metais mano tėvai pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytojais. Dangiškajam Tėvui jie pažadėjo, kad visų pirma vykdys jo valią. Mano tėtis Klarensas buvo mūsų nedidelės Kondės bendruomenės tarnas (dabar vadinasi bendruomenės vyresniųjų tarybos koordinatorius). Vėliau tas pareigas gavo mano dėdė Alfredas.

Visa šeima lankėme bendruomenės sueigas ir reguliariai eidavome per namus pasakoti kitiems apie nuostabią Biblijos teikiamą viltį. Tėvų pavyzdys ir mokymas mus, vaikus, labai paveikė. Aš ir mano sesė Doroti, būdami šešerių, tapome skelbėjais. 1943 metais bendruomenėse pradėjo veikti teokratinės tarnybos mokykla ir aš iškart į ją įsirašiau.

Labai laukdavome suvažiavimų ir kongresų. 1949 metais į kongresą, surengtą Pietų Dakotos mieste Su Folse, buvo pakviestas brolis Grantas Sjuteris. Iki šiol prisimenu jo kalbą „Tas laikas arčiau nei manai“. Brolis pabrėžė, kad visiems Jehovai atsidavusiems krikščionims svarbiausia yra garsinti gerąją naujieną apie Dievo  Karalystę. Tai paskatino mane paaukoti savo gyvenimą Jehovai. Per artimiausią rajono suvažiavimą, 1949-ųjų lapkričio 12-ąją surengtą Brukingse, buvau pasirengęs krikštytis. Tada ir stovėjau toje šaltoje daržinėje, kaip pasakojau anksčiau. Cinkuotos skardos girdykloje buvome pakrikštyti keturiese.

Išsikėliau tikslą tarnauti pionieriumi. Tos tarnybos ėmiausi 1952 metų sausio 1 dieną, būdamas penkiolikos. Biblijoje sakoma: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas“ (Pat 13:20). Mano šeimoje ir giminėje tokių išmintingųjų buvo ne vienas. Jie labai palaikė mano sprendimą būti pionieriumi. Dažniausiai į tarnybą eidavau su savo šešiasdešimtmečiu dėde Džulijumi. Nors mūsų amžiaus skirtumas buvo gana nemažas, drauge tarnyboje mums puikiai sekdavosi. Iš jo pasisėmiau daug gyvenimiškos išminties. Netrukus pioniere tapo ir Doroti.

Tėvai dažnai kviesdavo rajono prižiūrėtojus ir jų žmonas pas mus apsistoti. Labai gerą įtaką man padarė brolis Džesis ir sesė Lin Kantvelai. Tapti pionieriumi nutariau iš dalies dėl padrąsinamų jų žodžių. Rodydami man asmenišką dėmesį jie sužadino troškimą siekti teokratinių tikslų. Lankydami netoliese esančias bendruomenes, jie kartais pasikviesdavo mane į tarnybą. Kaip tada būdavo smagu ir koks pastiprintas jausdavausi!

Vėliau kaip rajono prižiūrėtojas pas mus lankėsi brolis Badas Mileris su žmona Džoun. Mane, aštuoniolikmetį, tada pašaukė atlikti karo tarnybą. Vietinė šaukimo komisija norėjo man skirti tokį darbą, kuris, mano supratimu, niekaip nesiderino su Jėzaus priesaku būti neutraliems politiniais klausimais (Jn 15:19). Be to, labai norėjau skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Todėl kreipiausi į komisiją ir prašiau, kad man suteiktų religijos tarno statusą.

Kaip džiaugiausi, kai brolis Mileris pasisiūlė drauge su manimi nuvykti į tą komisijos posėdį! Iš prigimties jis toli gražu nebuvo tylenis ar drovuolis, neturėjo žmonių baimės. Žinodamas, kad šalia yra toks dvasingas ir tvirto charakterio  krikščionis, pats jaučiausi tvirtesnis. Šaukimo komisija išklausė mano prašymą ir 1954-ųjų vasaros pabaigoje priskyrė mane prie religijos tarnų. Tai padėjo man pasiekti dar vieną teokratinį tikslą.

Maždaug tuo metu buvau pakviestas tarnauti Betelyje, taip vadinamame „Sargybos bokšto“ ūkyje Staten Ailande, Niujorko mieste. Ten tarnavau apie trejetą metų ir susipažinau su daugeliu išmintingų bendratikių. Su jais darbuodamasis patyriau daug gera.

Mūsų ūkyje Staten Ailande buvo ir radijo stotis WBBR. Jehovos liudytojai ja naudojosi nuo 1924-ųjų iki 1957-ųjų. Pačiame ūkyje dirbo tik penkiolika–dvidešimt Betelio šeimos narių. Dauguma buvome jauni ir nepatyrę. Bet su mumis darbavosi Eldonas Vudvertas, vyresnio amžiaus pateptasis krikščionis, labai išmintingas brolis. Jis buvo mums tarsi tėvas, išmokė daug svarbių dalykų. Kartais dėl žmogiško netobulumo rasdavosi visokių nesklandumų. Brolis Vudvertas tada sakydavo: „Kai matome, su kuo Viešpats turi dirbti ir kokį darbą nuveikė, apima nuostaba.“

Turėjome garbę tarnauti ir su broliu Frederiku Frencu. Galėjome daug pasisemti iš jo išminties ir neprilygstamo Biblijos žinių lobyno. Jis asmeniškai rūpinosi kiekvienu iš mūsų. Taip pat prisimenu dar vieną pateptąjį brolį, mūsų virėją Harį Petersoną. Mums buvo daug lengviau ištarti šią jo pavardę nei tikrąją – Papargyropulas. Jis uoliai darbavosi Betelyje, bet niekada neapleido evangelizacijos. Per mėnesį išplatindavo šimtus mūsų žurnalų. Jis irgi puikiai išmanė Bibliją ir atsakydavo į daugelį mūsų klausimų.

Ūkyje užaugintą derlių – vaisius, uogas ir daržoves – patys konservuodavome. Kasmet visai Betelio šeimai čia būdavo priruošiama apie 45 tūkstančius stiklainių marinuotų daržovių, uogienių ir kitų skanumynų. Rūpintis receptais ir visu darbu buvo patikėta sesei Etai Hat. Džiaugiuosi galėjęs darbuotis su šia išmintinga krikščione. Per patį konservavimo įkarštį į pagalbą  ateidavo sesės iš vietinių bendruomenių ir Eta padėdavo suorganizuoti jų darbą. Nors turėjo tokias atsakingas pareigas, Eta labai gerbė brolius, paskirtus prižiūrėti ūkį. Šitaip ji visiems rodė gerą pavyzdį. Iš jos ir aš mokiausi paklusti teokratinei tvarkai.

Viena iš tų jaunų sesių, padėjusių konservuoti, buvo Andžela Romano. Kai ji tapo Jehovos liudytoja, jai daug padėjo Eta. Taigi tarnaudamas Betelyje sutikau dar vieną išmintingą sesę, su kuria esame kartu jau 58 metus. Mudu su Andže susituokėme 1958-ųjų balandį. Metams bėgant gavome įvairių teokratinių užduočių. Besąlygiška Andžės ištikimybė Jehovai labai padėjo išlaikyti mudviejų ryšį tvirtą. Galiu ja visiškai pasitikėti, kad ir kokie sunkumai užkluptų.

1957 metais WBBR patalpos Staten Ailande buvo parduotos ir ten įsikūrė kita radijo stotis – WPOW. Tada kurį laiką dirbau Betelyje Brukline. Kai susituokėme su Andže, iš Betelio išėjau ir maždaug trejus metus Staten Ailande tarnavome pionieriais. Kurį laiką netgi dirbau anoje radijo stotyje, tik jau naujiems šeimininkams.

Abu su Andže norėjome gyventi kuo paprasčiau, kad būtume pasirengę tarnauti ten, kur mūsų reikia. 1961 metų pradžioje mus paskyrė tarnauti specialiaisiais pionieriais Fols Sityje, Nebraskos valstijoje. Bet vos ten nukeliavę buvome pakviesti į mėnesio trukmės Karalystės tarnybos kursus, rengiamus Saut Lansinge, Niujorko valstijoje. Mokytis mums labai patiko. Tikėjomės grįžti atgal į Nebraską ir pritaikyti, ką išmokome. Tačiau labai nustebome gavę naują paskyrimą – tarnauti misionieriais Kambodžoje. Šioje pietryčių Azijos šalyje mus užplūdo egzotiniai vaizdai, garsai, kvapai. Nieko panašaus anksčiau nebuvome patyrę. Degėme noru pranešti tenykščiams gerąją naujieną apie Karalystę.

Deja, dėl pasikeitusios politinės padėties šalį netrukus turėjome palikti. Persikėlėme į Pietų Vietnamą. Bet ir čia ištarnavome vos porą metų, mat sunkiai susirgau ir privalėjome grįžti į gimtinę. Reikėjo laiko, kad atgaučiau sveikatą. Bet kai tik pasijutau geriau, vėl ėmėmės visalaikės tarnybos.

1965-ųjų kovą buvau paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju ir pradėjome lankyti bendruomenes. Ši tarnyba truko 33 metus. Per tą laiką dirbome tiek rajono, tiek srities priežiūros darbą, taip pat prisidėjome prie kongresų organizavimo. Kongresas man visada buvo vienas nuostabiausių dalykų metuose, todėl savo darbą labai mėgau. Kurį laiką tarnavome Niujorko mieste ir apylinkėse, todėl dalyvaudavome kongresuose, surengtuose Jankių stadione.

Kaip byloja daugelio specialiųjų visalaikių tarnų patirtis, paskyrimai gali būti netikėti ir tapti tikru iššūkiu. Taip buvo ir mums su Andže. Štai 1995-aisiais manęs paprašė mokyti tarnybos  tobulinimo mokykloje. Po trejų metų mus pakvietė į Betelį. Kaip džiaugiausi galėdamas grįžti ten, kur prieš 40 metų prasidėjo mano specialioji visalaikė tarnyba! Kurį laiką dirbau tarnybos skyriuje ir vedžiau daugelį kursų. 2007 metais Vadovaujančiosios tarybos nutarimu visi Betelyje rengiami kursai buvo pavesti naujam Teokratinių kursų ir mokyklų skyriui. Ne vienus metus turėjau garbę būti to skyriaus prižiūrėtoju.

Pastaruoju metu teokratinio mokymo programoje įvyko nemažai reikšmingų pokyčių. 2008-aisiais buvo pradėta rengti kursus bendruomenės vyresniesiems. Per kitus porą metų Patersono ir Bruklino Beteliuose juos baigė daugiau nei 12 tūkstančių vyresniųjų. Tie kursai rengiami ir kitose šalyse, juos veda patyrę broliai. 2010-aisiais tarnybos tobulinimo mokykla buvo pervadinta į Biblijos mokymo kursus nevedusiems broliams ir buvo įsteigti dar vieni – Biblijos mokymo kursai sutuoktiniams.

Prasidėjus 2015 tarnybiniams metams, dveji minėti kursai buvo sujungti ir pavadinti evangelizuotojų tobulinimosi kursais. Į juos kviečiami tiek sutuoktiniai, tiek nevedę broliai bei netekėjusios sesės. Mūsų bendratikiai įvairiose šalyse džiaugėsi išgirdę, kad šiuos kursus rengs ir jų filialas. Kaip gera matyti, kad atsiranda vis daugiau galimybių semtis teokratinio mokymo! Man labai smagu susipažinti su daugeliu brolių ir sesių, kurie ėmėsi pokyčių, kad būtų pasirengę mokytis.

Apžvelgęs savo gyvenimą – nuo tos dienos, kai buvau pakrikštytas gyvulių girdykloje, iki dabar – dėkoju Jehovai už visus tuos išmintingus bendratikius, lydėjusius mane tiesos kelyje. Skyrėsi mūsų amžius, kilmė, kultūra. Bet visi jie buvo brandūs krikščionys. Jų darbai ir nuostata aiškiai bylojo, kad Jehovą jie myli labai stipriai. Šioje organizacijoje apstu išmintingųjų, su kuriais išties verta bendrauti. Tai darydamas pasisėmiau daug gera.