Aukuras. Jo reikšmė garbinime

SENOVĖJE daugelis tikinčiųjų Dievo garbinimui naudojo aukurus. Dabartiniais laikais bažnyčių lankytojai sutelkia dėmesį į altorių — kaip teigiama, šiuolaikinį senovinio aukuro atitikmenį. Ar kada nors domėjotės, kas Biblijoje sakoma apie aukurų paskirtį? Ar tai susiję su šiandieniniais altoriais? Patyrinėkime.

Pirmąjį Rašte minimą aukurą išėjęs iš laivo po Tvano pastatė Nojus. Ant jo jis aukojo gyvulių atnašas. * (Pradžios 8:20)

Sumaišius Babelyje kalbas žmonija pasklido po visą žemę. (Pradžios 11:1-9) Įgimtas polinkis garbinti skatino žmones „tarytum apčiuopomis“ ieškoti Dievo, jiems vis mažiau pažįstamo. (Apaštalų darbų 17:27; Romiečiams 2:14, 15) Po Tvano daug tautų ėmė statyti aukurus savo dievybėms. Įvairių religijų ir kultūrų žmonės atnašavo ant jų aukas netikriems dievams. Atitolę nuo gyvojo Dievo, kai kurie atlikdavo siaubingas apeigas — ant aukurų aukodavo žmones, netgi vaikus. Ne vienas Izraelio karalius taip pat paliko Jehovą ir pasidarė aukurų pagonių dievams, tokiems kaip Baalas. (1 Karalių 16:29-32) Bet ar buvo naudojami aukurai garbinant tikrąjį Dievą?

Aukurai ir teisingas garbinimas Izraelyje

Po Nojaus aukurus tikrajam Dievui Jehovai statė ir kiti ištikimi vyrai. Abraomas pastatė vieną Sicheme, kitus — netoli Betelio, Hebrone ir ant Morijos kalno, kur vietoj Izaoko paaukojo Dievo parūpintą aviną. Vėliau skatinami dėkingos širdies aukurus Dievui garbinti pasidarė Izaokas, Jokūbas ir Mozė. (Pradžios 12:6-8; 13:3, 18; 22:9-13; 26:23-25; 33:18-20; 35:1, 3, 7; Išėjimo 17:15, 16; 24:4-8)

Davęs Įstatymą, Dievas liepė Izraelio tautai pasistatyti padangtę — kilnojamą palapinę, dar vadinamą „Susitikimo Palapine“, kuri buvo pagrindinė priemonė artintis prie jo. (Išėjimo 39:32, 40) Padangtėje, arba palapinėje, stovėjo du aukurai. Vienas, skirtas deginamosioms aukoms,  padarytas iš akacijos ir aptrauktas variu, buvo pastatytas prie įėjimo; ant jo atnašavo gyvulius. (Išėjimo 27:1-8; 39:39; 40:6, 29) Smilkalų aukuras, irgi iš akacijos, bet aptrauktas auksu, stovėjo pačioje padangtėje priešais Švenčiausiosios uždangą. (Išėjimo 30:1-6; 39:38; 40:5, 26, 27) Ant jo dukart per dieną, rytą ir vakarą, degindavo ypatingus smilkalus. (Išėjimo 30:7-9) Šventykla, pastatyta karaliaus Saliamono, savo konstrukcija atitiko padangtę ir taip pat turėjo du aukurus.

„Tikroji padangtė“ ir įvaizdinis aukuras

Duodamas Izraeliui Įstatymą Jehova pasirūpino ne vien taisyklėmis, kaip gyventi, aukoti bei melstis. Daugelis Įstatymo ypatybių, pasak apaštalo Pauliaus, buvo ‘dangiškųjų dalykų šešėlis’, „paveikslas“ arba „įvaizdis“. (Hebrajams 8:3-5; 9:9; 10:1; Kolosiečiams 2:17) Kitaip sakant, tie Įstatymo aspektai iki Kristaus atėjimo izraelitams buvo ne tik gairės, bet ir šviesos blyksniai apie Dievo tikslus, kurie turėjo išsipildyti per Jėzų Kristų. (Galatams 3:24) Taigi Įstatymo detalės turėjo pranašišką reikšmę. Pavyzdžiui, Paschos avinėlis, kurio kraujas izraelitams buvo išgelbėjimo ženklas, vaizdavo Jėzų Kristų. Jis yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ praliedamas savo kraują mums iš nuodėmės išvaduoti. (Jono 1:29; Efeziečiams 1:7)

Daug dalykų, susijusių su padangte ir šventyklos tarnyba, vaizdavo dvasines realijas. (Hebrajams 8:5; 9:23) Paulius rašo apie „tikrąją padangtę, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“, ir tęsia: ‘Kristus atėjo kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos.’ (Hebrajams 8:2; 9:11) „Aukštesnė ir tobulesnė padangtė“ buvo Jehovos didžioji dvasinė šventykla. Iš Šventojo Rašto eilučių aišku, kad ši dvasinė šventykla — tai priemonė žmonėms artintis prie Jehovos Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos pagrindu. (Hebrajams 9:2-10, 23-28)

Suvokdami, jog kai kurie Įstatymo potvarkiai bei normos Dievo Žodyje vaizduoja didesnius, prasmingesnius dvasinius dalykus, ugdomės tikėjimą Biblijos įkvėptumu. Kartu stiprėja dėkingumas už dievišką išmintį, taip unikaliai atsispindinčią Raštuose. (Romiečiams 11:33; 2 Timotiejui 3:16)

Deginamųjų aukų aukuro reikšmė irgi pranašiška. Jis, atrodo, vaizduoja Dievo „valią“, arba norą priimti tobulo žmogaus Jėzaus auką. (Hebrajams 10:1-10)

Toliau Laiške hebrajams Paulius išsako įdomią mintį: „Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei.“ (Hebrajams 13:10) Koks tai aukuras?

Kaip aiškina daugelis katalikybės išpažinėjų, aukuras, minimas Hebrajams 13:10, yra altorius, naudojamas švęsti  Eucharistiją — „sakramentą“, per kurį Mišių metu esą atnaujinama Kristaus auka. Bet iš konteksto sužinome, kad Pauliaus paminėtas aukuras — įvaizdinis. Šioje eilutėje žodį „aukuras“ ne vienas Biblijos tyrėjas supranta perkeltine prasme. Jėzuito Džiuzepės Bonsirveno nuomone, „tai puikiai derinasi su viso laiško [hebrajams] simbolizmu“. Biblistas toliau pažymi: „Krikščionių kalboje žodis ‘aukuras’ iš pradžių vartotas dvasine prasme, ir tik po Irenėjo, ir ypač po Tertuliano bei šv. Kiprijono, imtas taikyti eucharistijai, o konkrečiau — eucharistijos stalui [altoriui].“

Kaip teigiama viename katalikų žurnale, altoriai paplito „Konstantino laikais“, pradėjus „statyti bazilikas“. Rivista di Archeologia Cristiana rašoma: „Nėra abejonių, kad pirmaisiais dviem šimtmečiais nebuvo jokių pastovių garbinimo vietų, o sueigos vykdavo privačiuose namuose..., kambariuose, kurie pasibaigus ceremonijai vėl tapdavo gyvenamuoju būstu.“

Altoriai krikščionijos bažnyčiose

„Altorius, — tvirtinama katalikų žurnale La Civiltà Cattolica, — yra ne tik bažnyčios pastato, bet ir gyvosios Bažnyčios pagrindas.“ Tačiau Jėzus Kristus neįvedė nė vienos religinės ceremonijos, kuriai reikėtų altoriaus, nei sakė mokiniams, kad tai būtina. Kalbėdamas apie aukurą Mato 5:23, 24 bei kitose Rašto eilutėse, Jėzus turėjo omenyje religines žydų apeigas, bet jis neliepė garbinti Dievą prie kokio nors aukuro ar altoriaus.

Amerikiečių istorikas Džordžas Futas Muras (1851—1931) rašė: „Pagrindiniai krikščioniško garbinimo bruožai visada buvo tie patys, tačiau paprastos apeigos, antrojo amžiaus viduryje aprašytos Justino Kankinio, pamažu virto pompastišku kultu.“ Katalikiškų ritualų ir viešųjų bažnytinių ceremonijų tiek daug, jos tokios sudėtingos, kad kunigų seminarijose studijuojamos kaip atskiras dalykas — liturgija. Muras tęsia: „Ši tendencija, vyraujanti visuose ritualuose, buvo dar paspalvinta Senojo Testamento elementais, kai krikščionių dvasininkus imta laikyti buvusios kunigų linijos tęsėjais. Puošnus vyriausiojo kunigo apdaras, apeiginiai kitų kunigų drabužiai, iškilmingos procesijos, levitų chorai, giedantys psalmes, smilkalų debesys iš siūbuojamų smilkytuvų — visa tai atrodė lyg Dievo nustatytas garbinimo būdas, pateisinantis bažnyčios siekį didingumu pranokti senovinius kultus.“

Galbūt nustebsi išgirdęs, kad įvairių religijų apeigos, ceremonijos, drabužiai bei kiti dalykai susiję ne su krikščionių mokymais, išdėstytais Evangelijose, o su žydų ir pagonių papročiais bei ritualais. Remiantis leidiniu Enciclopedia Cattolica, katalikybė „altorių perėmė iš judaizmo ir dalinai iš pagonybės“. Apologetas Minukijus Feliksas, gyvenęs trečiajame m. e. amžiuje, rašė, jog krikščionys neturėjo ‘nei šventyklų, nei altorių’. Enciklopediniame žodyne Religioni e Miti teigiama panašiai: „Pirmieji krikščionys, norėdami atsiriboti nuo žydų ir pagonių garbinimo, nestatė aukurų.“

Krikščionybė rėmėsi principais, kurie priimtini ir taikomi visose gyvenimo srityse ir kiekvienoje šalyje. Todėl nebereikėjo nei šventojo miesto ar šventyklos su aukurais, nei ypatingo rango išskirtinai apsirengusių kunigų. „Ateis valanda, — kalbėjo Jėzus, — kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje... Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“ (Jono 4:21, 23) Painūs ritualai ir altoriai bažnyčiose liudija, kad Jėzaus nurodymų, kaip garbinti tikrąjį Dievą, nepaisoma.

[Išnaša]