BEVEIK prieš 2000 metų, per žydų Paschą 33 m. e. m., vienas nekaltas vyras mirė, kad kiti galėtų gyventi. Kas jis toks buvo? Jėzus iš Nazareto. Kam gali būti naudingas jo kilnus poelgis? Visai žmonijai. Gerai žinoma Biblijos eilutė apie tą gyvybę gelbstinčią auką sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Nors šiuos žodžius daugelis žino, mažai kas suvokia jų tikrąją prasmę. Ne vienam kyla klausimas, kam mums reikalinga Kristaus auka? Kaip gali vieno žmogaus mirtis išgelbėti žmoniją iš amžinos pražūties? Biblija duoda aiškius ir įtikinamus atsakymus.

Kai kas mano, kad žmonės buvo sukurti gyventi trumpą laiką žemėje, kęsti vargus, šiek tiek pasidžiaugti laime, o paskui mirti ir keliauti į geresnę vietą. Jeigu taip, vadinasi, pats Dievas buvo skyręs žmonėms mirti. Tačiau Biblijoje rašoma, jog mirtis įsiviešpatavo dėl kitos priežasties: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Taigi mirštame dėl to, kad esame nuodėmingi. Kas gi tas „vienas žmogus“, per kurį visa žmonija kenčia pragaištingas nuodėmės pasekmes?

Pasak The World Book Encyclopedia, dauguma mokslininkų sutaria, jog visi žmonės turėjo vieną bendrą protėvį, kaip ir sakoma Biblijoje, — kilo iš „vieno žmogaus“. Pradžios 1:27 skaitome: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ Taigi pirmoji pora buvo didžiausias Visagalio Dievo kūrybos žemėje stebuklas.

Pradžios knygoje randame daugiau detalių, koks Jehovos Dievo sumanymu turėjo būti žmonių gyvenimas. Pažymėtina, kad  apie mirtį Dievas nekalbėjo, — ją paminėjo tik kaip bausmę už neklusnumą (Pradžios 2:16, 17). Jis norėjo, kad žmonės gyventų puikiame rojuje laimingi ir sveiki amžinai. Jie neturėjo kęsti senatvės vargų ir mirti. Kodėl tad žmonės miršta?

Kaip pasakojama Pradžios 3 skyriuje, pirmoji pora sąmoningai nusprendė nepaklusti Jehovai Dievui, jų gyvybės davėjui. Todėl Dievas skyrė jiems bausmę, apie kurią iš anksto buvo įspėjęs. Jis tarė vyrui: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Tie žodžiai išsipildė: abu maištautojai galiausiai mirė.

Tačiau maišto pasekmes kentė ir jų palikuonys. Dėl tėvų neklusnumo jie neteko galimybės džiaugtis tobulu gyvenimu. Jehova Adomui ir Ievai buvo pasakęs: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:28). Bėgant laikui žmonės būtų apgyvenę visą žemę ir džiaugęsi neapsakoma laime niekad nepatirdami mirties. Bet jų protėvis Adomas — „vienas žmogus“ — pardavė juos į nuodėmės vergiją, todėl mirtis tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Apaštalas Paulius, kaip ir mes pirmojo žmogaus palikuonis, rašė: „Esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion“ (Romiečiams 7:14).

Kaip vandalai kartais sugadina brangius meno kūrinius, taip Adomas nusidėdamas smarkiai sudarkė nuostabų Dievo kūrinį — žmoniją. Adomo vaikai irgi susilaukė vaikų, paskui vaikaičių ir taip toliau. Kartos viena po kitos gimė, augo, turėjo palikuonių ir išmirė. Kodėl jie visi mirė? Todėl, kad kilo iš Adomo. Biblijoje sakoma: „Dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis“ (Romiečiams 5:15). Ligos, senatvė, polinkis daryti bloga ir mirtis — liūdnos pasekmės, kurias užtraukė Adomas, išduodamas savo šeimą. Jos nariai esame visi mes.

Savo laiške Romos krikščionims apaštalas Paulius rašė apie pasigailėtiną netobulų  žmonių, įskaitant save patį, būklę ir apie sunkią kovą su nuodėmės padariniais. Jis dejavo: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ Išties, kas galėjo išgelbėti Paulių — ir visus kitus — iš nuodėmės ir mirties vergijos? Apaštalas pats duoda atsakymą: „Bet dėkui Dievui — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Romiečiams 7:14-25). Taip, Kūrėjas pasirūpino mūsų išgelbėjimu per savo Sūnų, Jėzų Kristų.

Jėzus paskirtas išgelbėti žmoniją iš mirtinų nuodėmės gniaužtų. Apie save jis pasakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo [...] savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Kaip Jėzaus gyvybė gali būti išpirka? Ką mums suteikia jo mirtis?

Biblijoje rašoma, jog Jėzus buvo „be nuodėmės“, „atskirtas nuo nusidėjėlių“ (Hebrajams 4:15, Vl; 7:26). Vadinasi, jo mirties priežastis nebuvo nuodėmė ar neklusnumas, kaip kad Adomo atveju (Ezechielio 18:4). Jėzus sutiko mirti, kad galėtų įvykdyti dangiškojo Tėvo valią išgelbėti žmoniją iš nuodėmės ir mirties. Kaip minėjome anksčiau, Jėzus noriai atėjo „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos“. Parodydamas nepaprastą meilę jis ‘už kiekvieną paragavo mirties’ (Hebrajams 2:9).

Jėzaus gyvybė, kurią jis paaukojo, buvo lygiavertė tai gyvybei, kurią nusidėdamas prarado Adomas. Kas buvo pasiekta Jėzaus mirtimi? Jo auką Jehova priėmė kaip „išpirką už visus“ (1 Timotiejui 2:6). Taigi Jėzaus gyvybe Dievas išpirko žmoniją iš nuodėmės ir mirties vergijos.

Apie tą neprilygstamą Kūrėjo meilę Biblijoje kalbama ne kartą. Apaštalas Paulius priminė krikščionims, kad jie „brangiai nupirkti“ (1 Korintiečiams 6:20; 7:23). Petras taip pat rašė, jog Dievas ne auksu ar sidabru, bet savo Sūnaus krauju išlaisvino juos iš mirties vergovės (1 Petro 1:18, 19). Per Kristaus išpirką Jehova pasirūpino išgelbėti žmones iš amžinos mirties.

Turėdamas omenyje daugeriopą Kristaus išpirkos naudą žmonijai, apaštalas Jonas rašė: „[Jėzus Kristus] yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2:2). Taigi Kristus išpirko visus žmones. Tačiau ar tai reiškia, kad ta neįkainojama išpirka kiekvienam savaime suteiks išgelbėjimą? Ne. Prisiminkite šachtoje įstrigusius vyrus, paminėtus  pirmame straipsnyje. Norėdami juos iškelti, gelbėtojai nuleido kapsulės formos kabiną, bet kiekvienas turėjo į ją įeiti. Panašiai visi, norintys būti išgelbėti per Kristaus išperkamąją auką, negali tikėtis Dievo malonių sėdėdami rankas sudėję. Jiems būtina veikti.

Ko gi Dievas reikalauja? Jono 3:36 sakoma: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.“ Dievas nori, kad tikėtume Kristaus auka. Tačiau to negana. „Iš to patiriame, jog esame [Jėzų] pažinę, kad laikomės jo įsakymų“ (1 Jono 2:3). Vadinasi, norint būti išgelbėtiems iš nuodėmės ir mirties, privalu tikėti Kristaus išpirka ir paklusti jo įsakymams.

Viena, kaip galime parodyti tikėjimą Jėzaus išpirka, — tai išreikšti dėkingumą už jo mirtį ją paminint, kaip jis ir nurodė. Prieš mirtį Jėzus įsteigė simbolišką vakarienę ir mokiniams pasakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19). Jehovos liudytojai labai brangina draugystę su Dievo Sūnumi, todėl vykdo tą paliepimą. Šiemet Jėzaus Kristaus mirties minėjimas įvyks šeštadienį, kovo 22 dieną, po saulės laidos. Nuoširdžiai kviečiame jus paklusti Jėzaus nurodymui ir dalyvauti šioje ypatingoje sueigoje. Jehovos liudytojai jūsų vietovėje mielai praneš jums sueigos laiką ir vietą. Minėjime daugiau sužinosite, ką turite daryti, kad Kristaus išpirka išlaisvintų jus iš pražūtingų Adomo nuodėmės pasekmių.

Nedaugelis žmonių šiandien yra dėkingi už tą brangią auką, kurią jų Kūrėjas ir jo Sūnus suteikė, kad išgelbėtų nuo sunaikinimo. Tie, kas ta auka tiki, patiria didelį džiaugsmą. Apaštalas Petras savo bendratikiams rašė: „Tikėdami [Jėzų], [...] džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį — sielų išganymą“ (1 Petro 1:8, 9). Ugdydamiesi meilę Jėzui Kristui ir tikėjimą jo išperkamąja auka, jūs galėsite džiaugtis jau dabar ir su viltimi laukti išgelbėjimo iš nuodėmės ir mirties.