Biblija keičia žmonių gyvenimą

Kaip vyrui, kuris nuo jaunystės rūkė marihuaną ir tabaką, pavyko atsikratyti šio žalingo įpročio? Kas padėjo smurtingam gaujos nariui pažaboti savo pyktį ir įveikti rasinę neapykantą? Įsiklausykime į jų pačių pasakojimus.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: HEINRICHAS MARAS

AMŽIUS: 38

ŠALIS: KAZACHSTANAS

ANKSČIAU: RŪKĖ MARIHUANĄ IR TABAKĄ

MANO PRAEITIS. Gimiau pietų Kazachstane, kokie 120 kilometrų nuo Taškento. Vasaros ten sausos ir karštos, temperatūra pakyla iki 45 laipsnių, o žiemą tesiekia minus dešimt — puikios sąlygos vynuogėms ir kanapėms auginti.

Mano tėvai, kilimo vokiečiai, buvo krikščionys evangelikai, tačiau nepraktikuojantys. Vis dėlto mane išmokė sakyti maldą „Tėve mūsų“. Kai buvau keturiolikos, mama ir vyresnė sesė kurį laiką studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Kartą buvau šalimais, kai dvi liudytojos, vedusios studijas mamai, jos pačios senoje Biblijoje parodė Dievo vardą, Jehova. Man tai padarė didelį įspūdį. Vėliau mama studijas nutraukė, tad geriau pažinti Dievą neturėjau kaip. Tačiau kai sykį mokytoja klasėje ėmė pasakoti, ką girdėjusi apie vadinamąją Jehovos liudytojų sektą, pasakiau, jog visos tos kalbos yra melas. Mat aš pats su sese buvau nuėjęs į kelias Jehovos liudytojų sueigas.

Penkiolikos nuvykau į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) mokytis profesinėje mokykloje. Kambario draugams su malonumu pasakojau apie Jehovą, kad ir nedaug apie jį težinojau. Tačiau tuo metu pradėjau rūkyti. Kada parvykdavau namo į Kazachstaną, be vargo nusipirkdavau marihuanos, nors tai buvo neteisėta. Be to, pamėgau degtinę ir naminį vyną.

Baigęs mokslus išėjau į sovietų armiją. Bet ir čia nepamiršau to, ką jaunystėje sužinojau iš Biblijos. Pasitaikius progai, vis pasakodavau tarnybos draugams apie Jehovą  ir gindavau liudytojus, kai išgirsdavau juos šmeižiant.

Dvejus metus atitarnavęs kariuomenėje persikėliau į Vokietiją. Atvykėlių stovykloje gavau liudytojų išleistą knygutę, skirtą Biblijai studijuoti. Su užsidegimu ją perskaičiau ir nusprendžiau, jog visa, kas ten parašyta, yra tiesa. Tačiau mesti rūkyti tabaką ir marihuaną nepajėgiau. Po kurio laiko persikėliau į Karlsrūhės miesto apylinkes. Čia sutikau vieną Jehovos liudytoją ir priėmiau jo pasiūlymą studijuoti Bibliją.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Jau seniai maniau, jog Biblija yra Dievo įkvėpta. O perskaitęs tą Biblijai studijuoti skirtą knygutę įsitikinau, kad Biblija atsako į visus svarbius gyvenimo klausimus. Vis dėlto atsikratyti ydingų įpročių prireikė nemažai laiko. Atsitokėti galiausiai privertė Biblijos patarimas, užrašytas 2 Korintiečiams 7:1, tad pasiryžau apsivalyti „nuo visų kūno ir dvasios dėmių“, tai yra atsisakyti marihuanos ir tabako.

Mesti rūkyti marihuaną pavyko beveik iškart, bet įprotis rūkyti tabaką buvo kur kas stipresnis — iš jo vadavausi šešis mėnesius. Sykį per Biblijos studijas liudytojas paklausė: „Koks tavo gyvenimo tikslas?“ Būtent šie žodžiai ir paskatino rimtai susimąstyti apie savo blogą įprotį. Atsikratyti jo mėginau kelis kartus, bet vis nesėkmingai. Dabar nusprendžiau Dievui melstis vos pajutęs norą užtraukti dūmą, o ne paskui atgailaudamas, kad nesusilaikiau. 1993 metais nusistačiau dieną, kada mesiu rūkyti. Nuo to laiko, Jehovos padedamas, į rankas nepaėmiau nė vienos cigaretės.

KUO DŽIAUGIUOSI. Kai atsikračiau to brangaus ir pragaištingo įpročio, pasitaisė sveikata. Džiaugiuosi, kad dabar galiu darbuotis Jehovos liudytojų filiale Vokietijoje. O koks laimingas esu, kad išmokau vadovautis išmintingais Biblijos patarimais! Sužinojus, ko moko Biblija, mano gyvenimas įgavo prasmę.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: TITAS ŠANGADIS

AMŽIUS: 43

ŠALIS: NAMIBIJA

ANKSČIAU: SMURTININKAS IR GAUJOS NARYS

MANO PRAEITIS. Užaugau kaime Ohangvenos regione Namibijos šiaurėje. Čia praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje vyko karas. Nemažai kaimiečių buvo sumušti ir nužudyti. Ten, kur gyvenau, berniukas buvo laikomas tikru vyru tik jeigu mokėjo gerai muštis ir pajėgė įveikti kitus bendraamžius. Tad ir aš išmokau kautis.

Baigęs mokyklą persikėliau gyventi pas dėdę į pajūrio miestą Svakopmundą. Netrukus  susidėjau su maištaujančių jaunuolių gauja. Norėdami išprovokuoti muštynes eidavome ten, kur juodaodžiai paprastai būdavo nepageidaujami, pavyzdžiui, į viešbučius ir barus. Keletą kartų netgi teko grumtis su apsaugininkais ir policininkais. Naktimis nešiodavausi ilgą aštrų peilį, kad susidoročiau su kiekvienu pastojusiu man kelią.

Sykį per muštynes su kita gauja vos negavau galo. Vienas tos gaujos narys prisigretino iš nugaros ir jau būtų nukirtęs man galvą, jei ne laiku atskubėjęs saviškis, kuris patiesė jį ant žemės. Vis dėlto netgi ir šis įvykis, kai buvau per plauką nuo mirties, nepaskatino liautis smurtauti. Su kuo nors susiginčijęs visuomet kirsdavau pirmas — nežiūrėjau, vyras tai ar moteris.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Kai pirmą kartą sutikau Jehovos liudytoją, ji perskaitė man kelias eilutes iš 37 psalmės ir pasakė, jog Apreiškimo knygoje užrašyta daugiau nuostabių Dievo pažadų dėl ateities. Tačiau ji nenurodė, kuriame skyriuje tie pažadai yra, tad gavęs Bibliją per vieną naktį perskaičiau visą Apreiškimo knygą. Ypač patiko Apreiškimo 21:3, 4 užrašytas pažadas: „Nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto.“ Kai liudytoja po kurio laiko vėl atėjo, sutikau studijuoti Bibliją.

Pakeisti savo mąstyseną ir elgseną man buvo labai sunku. Tačiau skaitydamas Apaštalų darbų 10:34, 35 sužinojau, kad „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“. Be to, visomis išgalėmis stengiausi laikytis principo, užrašyto Romiečiams 12:18: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.“

Turėjau ne tik išmokti suvaldyti savo pyktį, bet ir mesti rūkyti. Dažnai su ašaromis akyse melsdavau Jehovą pagalbos. Bet iš pradžių, atrodo, viską dariau atvirkščiai: surūkydavau savo „paskutinę“ cigaretę ir tada melsdavausi Dievui. Liudytoja, mokiusi mane Biblijos tiesos, padėjo suvokti, kaip svarbu melstis, kai tik kyla pagunda užsirūkyti. Taip pat supratau, jog turiu nebūti ten, kur rūkoma. Paklausiau ir patarimo pasikalbėti su bendradarbiais apie rūkymo žalą. Tai išties padėjo, nes nuo to laiko darbe niekas nebesiūlė cigarečių, o pats jų nesipirkau.

Ilgainiui pavyko visiškai atsikratyti šio bjauraus įpročio. Pradėjau naują gyvenimą. Uoliai gilinausi į Biblijos principus ir mokiausi pagal juos gyventi, tad po šešių mėnesių jau buvau pasirengęs paaukoti savo gyvenimą Jehovai Dievui ir pasikrikštyti.

KUO DŽIAUGIUOSI. Matydamas, kaip Jehovos liudytojai myli vienas kitą, nepaisydami nei rasės, nei tautybės, įsitikinau, kad jų išpažįstama religija yra teisinga. Dar nebuvau pasikrikštijęs, o vienas liudytojas, baltasis, pasikvietė mane į svečius. Jaučiausi lyg sapne. Iki tol nebuvo tekę taikiai sėdėti su baltuoju, jau nekalbant apie pietus jo namuose. Supratau, kad priklausau tikrai pasaulinei brolijai.

Anksčiau apsaugininkai ir policininkai bandė priversti mane pakeisti savo mąstymą ir elgseną, tačiau jiems nepavyko. Tik Biblija įkvėpė man norą keistis — tapau visiškai kitu žmogumi. Dabar esu laimingas.

[Anotacija 29 puslapyje]

„Dažnai su ašaromis akyse melsdavau Jehovą pagalbos“