Sekime jų tikėjimu

Jis kovojo su baime ir abejonėmis

PETRAS iš visų jėgų patraukė irklą ir nukreipė akis į tamsą. Gal ta blanki šviesa rytuose reiškia, jog pagaliau aušta? Nuo ilgo irklavimo jam gėlė nugarą, pečius. Vėjas visai įsišėlo — taršė plaukus, audrino Galilėjos ežerą. Bangos viena po kitos daužėsi į žvejybinės valties priekį, aptaškydamos Petrą šaltais purslais. Bet jis atkakliai yrėsi toliau.

Petras su draugais tolo nuo kranto, kur vienas liko Jėzus. Tądien jie matė, kaip Jėzus pamaitino tūkstančius žmonių keliais papločiais duonos ir pora žuvelių. Apstulbinti žmonės ruošėsi paskelbti Jėzų karaliumi, tačiau jis nė nemanė veltis į politiką. Ir savo sekėjus buvo pasiryžęs saugoti, kad šie nepuoselėtų tokio troškimo. Norėdamas pabėgti nuo minios, Jėzus privertė mokinius sėsti valtin ir plaukti į kitą krantą, o pats užlipo į kalną vienas pasimelsti (Morkaus 6:35-45; Jono 6:14, 15).

Kai mokiniai išplaukė, beveik apvalus mėnulis švietė tiesiai virš galvų, dabar jis lėtai krypo į vakarus. Vis dėlto nuo kranto jie buvo nutolę vos kelis kilometrus. Dėl įtempto irklavimo, nepaliaujamo vėjo ir bangų ūžimo susikalbėti ėjosi sunkiai, tad Petras tikriausiai buvo paskendęs mintyse.

O apmąstyti jis išties turėjo ką! Štai jau dvejus su viršum metų jis seka Jėzumi. Kiek visko per tą laiką įvyko! Nors Petras nemažai sužinojo, dar daug ko turėjo išmokti. Kadangi jis noriai sėmėsi žinių, stengėsi nepasiduoti abejonėms ir baimei, mums yra puikus pavyzdys. Pažiūrėkime, ko galime iš jo pasimokyti.

„Radome Mesiją!“

Petras tikriausiai visada prisimins dieną, kai pirmą kartą susitiko su Jėzumi iš Nazareto. Tądien jo brolis Andriejus pranešė stulbinamą žinią: „Radome Mesiją!“ Nuo tada Petro gyvenimas ėmė keistis ir jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau (Jono 1:41).

Petras gyveno Kafarnaume, mieste ant Galilėjos ežero kranto. Vertėsi jis žvejyba: žuvis gaudė kartu su Andriejumi ir Zebediejaus sūnumis Jonu bei Jokūbu. Petras buvo vedęs; kartu su jais gyveno uošvė ir brolis Andriejus. Norint išlaikyti tokią šeimyną, reikėjo įdėti nemažai darbo, jėgų, parodyti sumanumą. Galime tik įsivaizduoti, kiek daug bemiegių naktų praleido vyrai žvejodami: kaip jie išmeta tinklą tarp dviejų valčių, paskui traukia laimikį, tiek didelį, tiek mažą. Dieną darbo irgi netrūko: žuvis reikėjo išrūšiuoti ir parduoti, tinklus sutaisyti ir išvalyti.

Andriejus, kaip sakoma Biblijoje, buvo Jono Krikštytojo mokinys. Petras turbūt labai atidžiai klausydavosi brolio pasakojimų apie Jono skelbiamą žinią. Ir štai vieną dieną Andriejus pamatė, kaip Jonas parodė į Jėzų ir pasakė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Andriejus iškart tapo Jėzaus sekėju ir su džiaugsmu  pranešė Petrui: Mesijas atėjo! (Jono 1:35-40) Nuo maišto Edene ir Dievo Jehovos pažado atsiųsti Tą, kuris suteiks tikrą viltį žmonijai, buvo praėję apie 4000 metų (Pradžios 3:15). Taigi Andriejus išvydo tą išpranašautąjį Išgelbėtoją, patį Mesiją! Petras taip pat nuskubėjo susitikti su Jėzumi.

Iki tos dienos Petras buvo vadinamas Simonu arba Simeonu. Bet Jėzus, pažvelgęs į jį, pasakė: „‘Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas’ (tai reiškia „Petras — Uola“)“ (Jono 1:42). Bendrinis daiktavardis „kefas“ reiškia „akmuo“ arba „uola“. Šie Jėzaus žodžiai, matyt, buvo pranašiški. Jis įžvelgė, kad Petras taps kaip uola — stabilus, tvirtas, patikimas — ir darys gerą įtaką kitiems Jėzaus sekėjams. Ar Petras irgi taip apie save manė? Vargu. Net šiais laikais ne vienam Evangelijų skaitytojui Petras savo charakteriu nė kiek nepanašus į uolą. Kai kas sako, kad jis pasirodė esąs nepastovus, svyruojantis, neryžtingas.

Iš tiesų silpnybių Petras turėjo. Ir Jėzui tai nebuvo paslaptis. Bet Jėzus, kaip ir jo Tėvas, Jehova, visada ieško žmonėse gero. Jėzus pastebėjo, kokias puikias savybes Petras gali išsiugdyti, ir troško jam padėti. Šiandien Jehova bei jo Sūnus taip pat įžvelgia geruosius mūsų bruožus. Galbūt mums atrodo, kad nedaug gero mumyse jie tegali pamatyti, tačiau turime jais pasikliauti ir, kaip Petras, noriai leistis mokomi bei formuojami (1 Jono 3:19, 20).

„Nebijok!“

Netrukus Petras turbūt iškeliavo drauge su Jėzumi į evangelizacijos kelionę. Jis tikriausiai matė, kaip Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą — vestuvėse Kanoje vandenį pavertė vynu. Bet dar svarbiau — Petras girdėjo Jėzaus skelbiamą nuostabią, viltingą žinią apie Dievo Karalystę. Vis dėlto jis paliko Jėzų ir grįžo prie savo verslo, žvejybos. Tačiau po kelių mėnesių vėl susitiko su Jėzumi akis į akį, tik šįkart Jėzus pakvietė jį nuolatos juo sekti.

Petras buvo ką tik grįžęs po nesėkmingos žūklės. Ištisą naktį žvejai vis metė tinklus į vandenį, bet kaskart ištraukdavo juos tuščius. Petras — patyręs ir įgudęs žvejys, aišku, išbandė įvairias žūklavietes, kad tik rastų, kur žuvys maitinasi. Tikriausiai jis, kaip ir daugelis žvejų, pasvajodavo, kaip gera būtų sugebėti permatyti per drumzliną vandenį, kur tos žuvys telkiasi, arba priversti jas plaukti į tinklus. Tokios mintys greičiausiai tik dar labiau jį prislėgė. Petras žuvavo ne savo malonumui — reikėjo išlaikyti šeimą. Galiausiai jis išlipo į krantą tuščiomis rankomis. Tačiau tinklus vis tiek reikėjo išvalyti. Taip jam beplušant priėjo Jėzus.

Aplink Jėzų susibūrė minia ir gaudė kiekvieną jo žodį. Kad žmonės taip prie jo nesispraustų, Jėzus įlipo į Petro valtį ir paprašė jį atsistumti nuo kranto. Jėzaus balsas virš vandens skambėjo aiškiai, ir jis ėmė mokyti minią. Žmonės pakrantėje klausėsi įdėmiai, Petras taip pat. Šiam vyrui niekada nepabosdavo klausytis svarbiausios Jėzaus skelbiamos žinios — apie Dievo Karalystę.  Kokia garbė būtų padėti Jėzui garsinti šią viltį teikiančią žinią visame krašte! Bet ar tai įmanoma? Iš ko jie gyventų? Galbūt Petras vėl prisiminė, kaip šiąnakt veltui stengėsi ką nors sužvejoti (Luko 5:1-3).

Baigęs kalbėti, Jėzus tarė Petrui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Petras sudvejojo. Jis atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Veikiausiai Petrui visai nesinorėjo vėl nardinti tinklų į vandenį, o ypač dabar, kai žuvų maitinimosi metas jau buvo praėjęs! Vis dėlto jis pakluso ir, matyt, davė ženklą partneriams kita valtimi plaukti paskui (Luko 5:4, 5).

Pradėjęs traukti tinklus, Petras pajuto, kokie jie sunkūs. Apstulbęs jis ėmė traukti stipriau ir netrukus pamatė didelę daugybę žuvų, spurdančių tinkle! Tada skubiai pamojo vyrams kitoje valtyje atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus paaiškėjo, jog į vieną valtį visos žuvys netilps. Taigi pripildė abi — bet pasirodė, jog ir šių per maža — valtys kone skendo. Petras negalėjo tuo atsistebėti. Jis ir anksčiau buvo matęs Kristaus galią, tačiau šis stebuklas lietė jį patį! Šalia jo stovi žmogus, pajėgus net žuvis priversti plaukti į tinklą! Petrą apėmė baimė. Jis parpuolė ant kelių prieš Jėzų sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš — nusidėjėlis!“ Argi galėtų jis būti vertas bendrauti su asmeniu, kuriam Dievas yra suteikęs tokią galią? (Luko 5:6-9)

Jėzus švelniai tarė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Luko 5:10, 11). Taigi, dvejoti ar baimintis nebuvo kada. Petro nerimas dėl kasdienių reikalų, pavyzdžiui, žvejybos, pasirodė esantis be pagrindo. Nepagrįsta buvo ir jo baimė dėl savo klaidų bei trūkumų. Jėzaus laukė didelis darbas — tarnyba, turėsianti didžiulę reikšmę žmonijos ateičiai. Jis tarnavo Dievui, kuris yra „labai atlaidus“ (Izaijo 55:7). Be to, Jehova pasirūpins ir jų poreikiais, tiek fiziniais, tiek dvasiniais (Mato 6:33).

Petras apsisprendė greitai, lygiai taip padarė ir Jokūbas su Jonu. „Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį“ (Luko 5:11). Petras parodė tikėjimą Jėzumi ir Tuo, kuris jį atsiuntė. Tai buvo pats geriausias  sprendimas. Krikščionys, kurie šiandien nugali abejones ir baimę, ir ryžtasi tarnauti Dievui, parodo panašų tikėjimą. Taip pasitikėdami Jehova jie niekada nenusivils (Psalmyno 22:5, 6 [22:4, 5, Brb]).

„Ko suabejojai?!“

Praėjus maždaug dvejiems metams po šio susitikimo su Jėzumi, vieną vėjuotą naktį Petras galynėjosi su Galilėjos ežero bangomis, kaip pasakojama straipsnio pradžioje. Nežinia, kokios mintys tuomet sukosi jo galvoje. Juk per tą laiką tiek patirta! Jėzus išgydė jo uošvę. Pasakė Kalno pamokslą. Daugybę kartų savo mokymais ir galingais darbais įrodė, kad yra Jehovos Išrinktasis, Mesijas. Bėgant mėnesiams Petro silpnybės, pavyzdžiui, polinkis staiga pasiduoti abejonėms ir baimei, aišku, tapo nebe tokios ryškios. Jėzus netgi pasirinko Petrą būti vienu iš dvylikos apaštalų. Tačiau, kaip netrukus paaiškės, Petro kova su baime ir abejonėmis dar nebuvo baigta.

Ketvirtosios nakties sargybos metu, tai yra maždaug tarp trečios valandos ir aušros, Petras staiga liovėsi irklavęs ir sustingo. Tolumoje virš bangų kažkas judėjo! O gal tik purslai suspindo mėnulio šviesoje? Vis dėlto ne — pernelyg jau patvarus, pernelyg tiesus. Betgi čia žmogus! Taip, žmogus — ir jis eina ežero paviršiumi! Kai jis priėjo, pasirodė, jog ketina praeiti pro šalį. Mokiniai išsigando, pamanė, kad tai šmėkla. Tada pasigirdo žodžiai: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“ Tai buvo Jėzus! (Mato 14:25-28; Brb)

Petras iškart sureagavo: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Tikrai drąsi mintis. Sužavėtas tokio stebuklo, Petras troško dar labiau sustiprinti savo tikėjimą, panoro pats būti to įvykio dalyvis. Jėzus paragino jį ateiti. Perlipęs per bortą, Petras kojomis pasiekė vilnijančio ežero paviršių. Įsivaizduok, koks jausmas jį užplūdo, kai po kojomis pajuto tvirtą pagrindą, kai atsistojo ant vandens. Eidamas Jėzaus link jis turbūt niekaip negalėjo atsistebėti. Tačiau netrukus jį pagavo kitas jausmas (Mato 14:29).

Petrui reikėjo sutelkti visą dėmesį į Jėzų. Juk būtent Jėzus, naudodamasis Jehovos galia, laikė Petrą virš bangų. Ir jis tą stebuklą padarė dėl to, kad Petras juo patikėjo.  Bet Petro dėmesys ėmė krypti kitur. Kaip rašoma, „pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando“. Matydamas aukštas putotas bangas, talžančias valtį, Petras puolė į paniką. Tikriausiai įsivaizdavo, kaip pradeda grimzti ir nuskęsta. Baimei širdyje stiprėjant, tikėjimas silpo. O susvyravus tikėjimui žmogus, pavadintas Uola, nes įžvelgta, jog ilgainiui taps tvirtas, ėmė grimzti kaip akmuo. Petras buvo geras plaukikas, bet dabar savo jėgomis nebepasitikėjo. Jis sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Jėzus, sugriebęs jo ranką, ištraukė jį iš vandens ir čia pat pasakė svarbų pamokymą: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mato 14:30, 31).

Taip, Petras suabejojo. Abejonės gali daryti stiprų, žalingą poveikį. Jeigu joms pasiduosime, jos silpnins mūsų tikėjimą, ir imsime skęsti dvasiškai. Tad privalome su jomis kovoti. Kaip? Neišleiskime iš akių to, kas svarbiausia. Jeigu mąstysime apie tai, kas mums kelia baimę, nusivylimą, kas atitraukia nuo Jehovos ir jo Sūnaus, abejonės vis stiprės. O jei sutelksime mintis į Jehovą ir jo Sūnų, į tai, ką jie padarė, daro dabar ir dar padarys ateityje dėl juos mylinčių žmonių, apsisaugosime nuo tikėjimą žlugdančių dvejonių.

Grįžęs su Jėzumi į valtį, Petras pamatė, kad vėjas nurimo. Galilėjos ežere įsiviešpatavo ramybė. Petras bei kiti mokiniai sakė Jėzui: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mato 14:33). Kai išaušo diena, Petro širdis prisipildė dėkingumo. Jis sutramdė abejones ir baimę. Tiesa, Petras turėjo dar daug ką savyje pakeisti, kol tapo tvirtu lyg uola krikščioniu, — tokiu, kokį jį matė Jėzus. Bet jis buvo pasiryžęs nenuleisti rankų, stengtis augti dvasiškai. Ar tavo nuostata tokia pati? Jeigu taip, sutiksi, kad Petro tikėjimu tikrai verta sekti.

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Jėzus įžvelgė, kokias puikias savybes gali išsiugdyti šis nuolankus žvejys

[Iliustracija 23 puslapyje]

‘Viešpatie, aš — nusidėjėlis!’

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

„Pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando“