Šių dienų actekai tampa tikraisiais krikščionimis

„Šventyklos suniokotos, vien pelenai ir dulkės iš jų paliko, stabai išdaužyti, ir šventąsias knygas pasiglemžė liepsnos, tačiau senieji dievai tebegyvena indėnų širdyse“ (Las antiguas culturas mexicanas).

MEKSIKA yra actekų namai. Kai XIII amžiuje šiame krašte apsigyveno jų protėviai, actekai tebuvo maža gentis, bet ilgainiui jie išaugo į galingą valstybę, galėjusią lygintis su inkų imperija, kuri viešpatavo dabartinės Peru teritorijoje. Ir nors 1521 metais Hernano Korteso vadovaujamai kariuomenei užėmus Tenočtitlaną actekų imperijai atėjo galas, jų kalba gyvuoja iki šiolei. * Šiandien šia kalba šneka maždaug pusantro milijono Meksikos gyventojų, mažiausiai penkiolikoje šalies valstijų. Kaip rašė pradžioje minėto leidinio autorius Volteris Krikbergas, kai kurie senųjų actekų papročiai nėra užmiršti, o actekų kalba būtent ir padėjo tuos papročius išsaugoti. Kokie yra tie papročiai?

Ar papročiai tikrai svetimi?

Geriausiai žinomas actekų paprotys turbūt yra žmonių aukojimas. Šis paprotys buvo pagrįstas įsitikinimu, kad jeigu saulė nepasimaitins žmonių širdimis ir krauju, jinai sustos. Ispanų vienuolis Diegas Duranas rašė, kad 1487-aisiais didžiosios, piramidę primenančios Tenočtitlano šventyklos pašventimo iškilmių metu per keturias dienas buvo paaukota daugiau nei 80 000 žmonių.

Ispanų atvykėliai šiuo actekų papročiu pasibaisėjo, tačiau, savo nuostabai, vėliau išsiaiškino, kad nemažai actekų įsitikinimų panėšėja į jų pačių tikybą, tai yra į Katalikų bažnyčios mokymus. Pavyzdžiui, vietiniams buvo įprasta priimti kažką panašaus į komuniją. Jos metu tikintieji valgydavo iš kukurūzų padarytus savo dievų atvaizdus, o kartais — paaukoto žmogaus kūną. Actekai taip pat naudojo kryžių, eidavo išpažinties ir krikštydavo kūdikius. Labiausiai stebinantis panašumas tikriausiai buvo Tonancin — mergelės „dievų motinos“, actekų švelniai vadinamos „Mūsų mažoji motina“, — garbinimas.

Pasakojama, kad 1531 metais ant tos pačios kalvos, kur actekai garbino Tonancin, vienam actekų indėnui pasirodžiusi ir jo kalba prabilusi katalikų garbinama tamsiaodė Gvadalupės mergelė. Šis įvykis paskatino actekus atsiversti į katalikybę. Taigi ant Tonancin šventyklos pamatų iškilo Gvadalupės mergelės šventovė. Dabar kiekvienų metų gruodžio 12-ąją šią baziliką aplanko šimtai tūkstančių pamaldžių meksikiečių, tarp jų nemažai actekų.

Atokesniuose kalnų regionuose gyvenantys actekai kelia ne vieną dieną ar net keletą savaičių trunkančias iškilmes šventųjų globėjų garbei.  Knygoje El universo de los aztecas (Actekų pasaulis) rašoma, kad tenykščiai gyventojai „Katalikų bažnyčios šventųjų garbinimą sieja su apeigomis, kurių [jų protėviai] laikėsi dar iki Korteso“. Actekų gyvenimas taip pat yra smarkiai persmelktas okultizmo. Jeigu kas nors suserga, tuoj kreipiamasi į gydytojus, kurie praktikuoja ritualinį apvalymą ir aukoja gyvūnų aukas. Be to, dauguma yra neraštingi, nemoka skaityti nei ispanų, nei actekų kalba. Tvirtai įsikibę savo tradicijų ir kalbos bei prislėgti skurdo, šie žmonės tapo visuomenės atstumtaisiais.

Biblijos tiesa pasiekia šiuolaikinius actekus

Jau daug metų Meksikos Jehovos liudytojai stengiasi pasiekti visus tenykščius gyventojus ir paliudyti jiems „gerąją naujieną apie karalystę“ (Mato 24:14). Jehovos liudytojų filialas Meksikoje 2000-aisiais ėmėsi organizuoti evangelizacijos darbą actekų teritorijoje. Filialas pasirūpino, kad šie žmonės gerąją naujieną išgirstų savo kalba, taip pat tuos, kurie lankė sueigas ispanų kalba, sutelkė į actekų bendruomenes. Kad būtų Bibliją aiškinančių leidinių actekų kalba, buvo įkurta vertimo grupė. O actekams, kurie norėjo išmokti gimtąja kalba skaityti ir rašyti, buvo rengiami kursai. Kokių sulaukta rezultatų? Štai pora pavyzdžių.

Viena tenykštė gyventoja, apsilankiusi liudytojų sueigoje actekų kalba pirmą kartą, pasakė: „Dešimt metų ėjome į sueigas ir kiekvieną sykį iš jų išeidavome skaudančia galva, nes ispaniškai nieko nesuprantame. Bet dabar jaučiamės lyg pradėję naują gyvenimą!“ Šešiasdešimtmetis Chuanas aštuonerius metus studijavo Bibliją ir drauge su žmona bei vaikais lankė sueigas ispanų kalba, tačiau dvasiškai netobulėjo. Tada jis pradėjo studijuoti Bibliją actekų kalba ir nepraėjus nė metams Chuanas tapo krikštytu Jehovos liudytoju.

Kaip rodo patirties atvejai, nemažai žmonių Biblijos tiesas pirmą kartą išgirdo ispanų kalba ir dėl to negalėjo tų tiesų iki galo perprasti. Tačiau kai atsirado leidinių actekų kalba, kai šia kalba imta rengti sueigas ir asamblėjas, Biblijos tiesos palietė jų širdį ir jie geriau suprato savo krikščioniškas priedermes.

Įveikia kliūtis

Kelias į tiesą actekams nėra rožėmis klotas. Jie neretai yra spaudžiami dalyvauti religinėse iškilmėse. Štai San Agustin Oapane Jehovos liudytojams buvo uždrausta skelbti nuo durų prie durų. Baimintasi, kad žmonės nustos piniginėmis aukomis remti įvairias šventes. Kai kartą vienas brolis, vardu Florensijus, su grupele vietinių liudytojų darbavosi toje teritorijoje, tris iš jų sulaikė policija. Per 20 minučių susibūrė minia ir ėmė spręsti, ką čia su tais skelbėjais padarius.

Florensijus pasakoja: „Prisimenu, kad jie norėjo su mumis susidoroti čia ir dabar. Kai kurie siūlė mus surišti ir įmesti į upę! Tą naktį praleidome areštinėje. Kitą rytą mums į pagalbą atskubėjo trys broliai. Vienas iš jų buvo advokatas. Bet ir juos sulaikė. Galų gale vietinė valdžia mus paleido, tik su sąlyga, kad išvyksime iš miesto.“ Tačiau šis incidentas nesukliudė po metų tame mieste įkurti bendruomenę, kurią dabar sudaro 17 krikštytų liudytojų, o į sueigas susirenka apie 50 žmonių.

Actekų miestelyje, Koapaloje, Jehovos liudytoją, vardu Albertas, pakvietė dalyvauti ten rengiamoje šventėje. Jis atsisakė ir už tai buvo įkalintas. Nuspręsti, ką su Albertu daryti, susirinko visa miestelio bendruomenė ir kai kurie netgi ėmė siūlyti „pažeidėją“ pakarti, kad niekas kitas nedrįstų dėtis prie jo religijos ir išsižadėti vietos papročių. Keletas kitų liudytojų bandė brolį išlaisvinti, tačiau ir juos suėmė. Po savaitę trukusios šventės iš kalėjimo visus paleido. Priešiškumo išpuoliai tęsėsi, todėl buvo kreiptasi į aukštesnes instancijas. Valdžios įsakymu persekiojimai liovėsi. Įdomu, kad neilgai trukus didžiausias išpuolių kurstytojas priėmė  Biblijos tiesą ir pasikrikštijo. Šiame miestelyje dabar yra Jehovos liudytojų bendruomenė.

Prinokę pjūčiai

Nemažai liudytojų, pamatę, kaip noriai actekai priima tiesą, ėmėsi mokytis jų kalbos. Tačiau išmokti jos nėra jau taip lengva. Actekai yra drovūs žmonės ir dėl anksčiau patirto visuomenės priešiškumo nedrįsta kalbėti savo kalba. Be to, actekų kalba turi keletą dialektų.

Sonia, visalaikė evangelizuotoja, pasakoja, kodėl nusprendė mokytis actekų kalbos: „Vos už dviejų valandų kelio nuo mano namų saugomoje teritorijoje mažose gūžtose gyvena apie 6000 keliaujančių actekų darbininkų. Jie yra tokie pažeidžiami, pažeminti. Ši tauta yra mūsų kultūros šaknys, kadaise galėjusi didžiuotis savo kilme. Man labai liūdna juos matyti tokioje vargioje padėtyje. 20 metų skelbėme jiems gerąją naujieną ispaniškai, tačiau jie nelabai suprato, apie ką kalbame, ir dėl to nerodė didelio susidomėjimo. Bet kai išmokau vos kelis žodžius jų kalba, atsivėrė plačios durys. Jie manęs klausydavosi apspitę. Viena moteris sutiko mane pamokyti actekų kalbos, jei aš ją išmokysiu skaityti ir rašyti. Vietiniai dabar mane vadina „moterimi, kuri moka mūsų kalbą“. Jaučiuosi lyg misionierė savo pačios šalyje.“ Šiandien toje vietovėje yra actekų Jehovos liudytojų bendruomenė.

Kita visalaikė evangelizuotoja, Marisela, irgi užsibrėžė tikslą išmokti actekų kalbą. Viskas prasidėjo nuo septyniasdešimtmečio Felikso, su kuriuo Marisela studijavo Bibliją. Iš pradžių jie studijuodavo ispaniškai, bet ilgainiui sesė išmoko šiek tiek actekų ir bandydavo vyriškiui paaiškinti tiesas jo kalba. Tai davė puikių rezultatų. Įsivaizduokit, kaip sesė buvo sujaudinta, kai Feliksas paklausė: „Ar Jehova klausosi manęs, kai kalbu su juo actekų kalba?“ Vyriškis labai apsidžiaugė sužinojęs, kad Jehova supranta visas kalbas. Dabar Feliksas jau yra krikštytas ir reguliariai lanko sueigas, nors iki jų jam tenka pėsčiomis keliauti pusantros valandos. O Marisela džiūgauja: „Kokia laiminga esu, kad galiu darbuotis su angelu, turinčiu paskelbti gerąją naujieną visiems žmonėms!“ (Apreiškimo 14:6, 7)

Be abejonės, actekus galima prilyginti laukams, kurie jau „baltuoja prinokę pjūčiai“ (Jono 4:35). Meldžiame, kad Jehova Dievas ir toliau kviestų visų tautų žmones, taip pat ir geraširdžius šių laikų actekus, kopti į jo kalną ir eiti jo takais (Izaijo 2:2, 3).

[Išnaša]

[Žemėlapis 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MEKSIKAS

ACTEKŲ SKAIČIUS MEKSIKOS VALSTIJOSE

150 000

MAŽIAU NEI 1000