▪ Prieš pakildamas į dangų Jėzus savo mokiniams davė aiškius nurodymus, kaip atlikti jiems pavestą tarnystę. Apie politiką šiuose nurodymuose nebuvo nė žodžio (Mato 28:18-20). Taigi mokiniai ir toliau vadovavosi Jėzaus dar anksčiau išsakytu principu: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo — Dievui“ (Morkaus 12:17).

Kaip šis principas padėjo Jėzaus sekėjams gyventi šiame pasaulyje, bet nebūti jo dalimi? Kur jie nubrėždavo liniją tarp to, kas atiduotina valstybei (Cezariui), ir to, kas atiduotina Dievui?

Apaštalo Pauliaus požiūriu, dalyvauti politinėje veikloje reiškė tą liniją peržengti. Knygoje Beyond Good Intentions—A Biblical View of Politics (Gerų ketinimų užribyje — Biblijos požiūris į politiką) teigiama: „Paulius nemanė esant bloga pasinaudoti jo turima Romos pilietybe, kad išsireikalautų ano meto teisenos jam suteikiamų teisių, tačiau jis nesigriebė lobizmo visuomeninės politikos klausimams spręsti.“

Kokių gairių Paulius davė savo bendratikiams krikščionims? Toje pačioje knygoje priduriama: „Jo laiškuose, adresuotuose tikintiesiems tokiuose žymiuose miestuose kaip Korintas, Efezas ir net Roma, nėra jokių užuominų, kad jį bent kiek domintų politinės rietenos.“ Knygoje taip pat akcentuojama, kad Paulius „liepė paklusti valdžiai, bet nė viename iš daugelio savo laiškų nedavė vietinei bažnyčiai nė vieno nurodymo daryti spaudimą valdžios institucijoms“ (Romiečiams 12:18; 13:1, 5-7).

Praėjus dešimtmečiams po Pauliaus mirties, krikščionys ir toliau aiškiai skyrė savo priedermes Dievui nuo priedermių valstybei. Jie rodė deramą pagarbą politinei valdžiai, bet šalinosi politinės veiklos. Minėtoje knygoje rašoma: „Nors pirmieji krikščionys manė privalą gerbti tuos, kas turi valdžią, bet buvo įsitikinę, jog dalyvauti politikoje jiems patiems — nevalia.“

Tačiau, praėjus kokiems 300 metų po Kristaus mirties, padėtis jau buvo kitokia. Teologas Čarlzas Vija Visensijus aiškina: „Kai valdant Konstantinui buvo pakeistos politinės struktūros, daugybė krikščionių, iš visko sprendžiant, ėmėsi tiek civilinės, tiek karinės tarnybos ir neatsisakydavo politinių postų“ (Between Christ and Caesar). Prie ko visa tai privedė? Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šitokia religijos ir politikos samplaika tapo Romos imperijos valstybine religija.

Mūsų laikais daugelio religijų, besivadinančių krikščioniškomis, dvasininkija ragina savo narius dalyvauti politikoje. Tačiau tokios religijos neseka nei Kristaus, nei pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu.