Gimiau Santo Dominge, Dominikos Respublikoje, paskutinis iš keturių vaikų. Mano tėvai buvo išsilavinę, visada siekė, kad vaikai augtų geroje aplinkoje. Ketveriais metais anksčiau, nei aš gimiau, tėvai susipažino su mormonų misionieriais. Tie jaunuoliai išsiskyrė tvarkinga išvaizda, elgėsi mandagiai. Tėvams tai padarė įspūdį. Jie nutarė vieni pirmųjų iš visų salos gyventojų prisidėti prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kitaip vadinamos mormonų bažnyčia.
Augdamas dalyvavau įvairioje bažnyčios veikloje. Man patiko, kad didelis dėmesys skiriamas šeimai, kad pabrėžiamos moralinės vertybės. Didžiavausi, jog esu mormonas, ir užsibrėžiau tikslą tapti misionieriumi.
Kai jau buvau aštuoniolikos, su šeima persikėlėme į Jungtines Valstijas, kad galėčiau įgyti aukštąjį išsilavinimą. Maždaug po metų pas mus į Floridą atvažiavo teta su dėde — Jehovos liudytojai. Jie pakvietė mus apsilankyti krikščioniškame kongrese. Stebėjausi, kad visi aplinkui varto Bibliją ir užsirašinėja. Paprašiau rašiklio, popieriaus ir ėmiau daryti tą patį.
Po kongreso teta su dėde sakė, kad jei taip noriu tapti misionieriumi, jie galėtų padėti geriau susipažinti su Biblija. Pamaniau: kodėl ne? Tuo metu nemažai žinojau apie Mormono Knygą, bet apie Bibliją — nedaug.
KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.
Kai su teta ir dėde telefonu diskutuodavome Biblijos temomis, jiedu visada ragindavo palyginti savo įsitikinimus su tuo, kas rašoma šioje šventoje knygoje. Jie norėjo, kad pats išsiaiškinčiau tiesą.
Daugelis mormonų tikėjimo teiginių man buvo priimtini, bet ar jie derinasi su Biblijos mokymais, aš nežinojau. Teta atsiuntė man Jehovos liudytojų žurnalo Atsibuskite! 1995 m. lapkričio 8 d. numerį. Žurnale radau porą straipsnių apie mormonus. Kai kuriuos savo religijos mokymus pamačiau pirmą kartą, todėl nustebau. Nutariau oficialioje mormonų interneto svetainėje patyrinėti, ar kartais žurnalo Atsibuskite! teiginiai nėra iš piršto laužti. Klaidų neradau. Dar kartą tuo įsitikinau apsilankęs mormonų muziejuose, įsikūrusiuose Jutos valstijoje.
Anksčiau maniau, kad Mormono Knyga ir Biblija viena kitą papildo. Bet ėmęs atidžiau skaityti Bibliją pastebėjau, kad ne visi mormonų mokymai atitinka tai, kas užrašyta Biblijoje. Pavyzdžiui, Biblijoje, Ezechielio 18:4 (Brb) sakoma, kad siela miršta, o Mormono Knygoje, Almos 42:9, yra priešinga mintis — „siela niekada negalėjo numirti“.
Abejonių kilo ne vien dėl doktrininių dalykų, bet ir dėl mormonų skleidžiamų nacionalistinių idėjų. Pavyzdžiui, mormonai mokomi, kad Edeno sodas buvo JAV, Misūrio valstijoje, Džeksono apygardoje. Bažnyčios pranašų teigimu, kai „pradės valdyti Dievo Karalystė, ant laisvės ir lygių teisių koto išdidžiai plevėsuos nesutepta Jungtinių Valstijų vėliava“.
Vis pagalvodavau: kas tada bus su mano gimtąja šalimi ar bet kuria kita valstybe? Kai vieną vakarą man paskambino jaunas mormonas, besimokantis būti misionieriumi, užvedžiau pokalbį šia tema. Paklausiau tiesiai: jei tarp kitos ir tavo šalies kiltų karas, ar eitum kariauti su anos šalies mormonais? Mano nuostabai, jis atsakė, kad eitų. Toliau gilinausi į savo tikėjimo mokymus, bažnyčios vadovams uždavinėjau daug klausimų. Man sakė, kad į kai kuriuos klausimus atsakymų kol kas nėra. Jie paaiškės tik kai šviesa bus ryškesnė.
Tokiu paaiškinimu nusivyliau. Tada ėmiau tyrinėti save — kodėl noriu tapti misionieriumi. Supratau, kad tokia idėja man buvo patraukli dėl noro padėti žmonėms. Be to, viliojo ir statusas, kurį tapęs misionieriumi įgyčiau. Bet apie Dievą nelabai ką išmaniau. Nors ne kartą buvau vartęs Bibliją, niekada jos iki galo neįvertinau. Nežinojau, ką Dievas numatęs žemei ir žmonijai.
KUO DŽIAUGIUOSI.
Studijuodamas Bibliją su Jehovos liudytojais sužinojau, koks Dievo vardas, kas yra mirtis, kokį vaidmenį įgyvendindamas savo sumanymus Dievas skyrė Jėzui ir dar daug kitų dalykų. Kai įdėmiau pažvelgiau į šios knygos lobyną, negalėjau nesidalyti įgytomis žiniomis su kitais. Visada tikėjau Dievą, bet tik dabar išmokau bendrauti su juo maldoje artimai, kaip su geriausiu Draugu. 2004 metų liepos 12 dieną pasikrikštijau Jehovos liudytoju, o po šešių mėnesių ėmiausi visalaikės krikščioniškos tarnybos.
Penkerius metus dirbau Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Niujorke, Brukline. Labai džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie Biblijos ir ją aiškinančios literatūros leidybos. Šie leidiniai naudingi milijonams žmonių visame pasaulyje. Ir toliau padėdamas žmonėms sužinoti apie Dievą patiriu didžiulį malonumą.
