Pirmoje Biblijos knygoje paprastai, keliais žodžiais paaiškinama, kaip atsirado visata: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1). Sukūręs augalus ir gyvūnus, Dievas sukūrė pirmuosius žmones — Adomą ir Ievą. Jie skyrėsi nuo gyvūnų, nes savo vidinėmis ypatybėmis buvo panašūs į Dievą ir turėjo valios laisvę. Taigi jie buvo atsakingi už savo veiksmus. Jei būtų klausę Dievo nurodymų, būtų galėję prisidėti prie Dievo tikslo įgyvendinimo: būtų tapę protėviais pasaulinės šeimos, kuri džiaugtųsi tobula sveikata ir taika žemėje amžinai.

Tačiau vienas angelas, dvasinis kūrinys, pasinaudojo žmonėmis siekdamas patenkinti savo egoistiškus troškimus. Taip jis tapo Šėtonu, tai yra priešininku. Prisidengęs gyvate Šėtonas apgaule įtikino Ievą, kad nepaisydama Dievo vadovavimo ji bus laimingesnė. Adomas su Ieva paklaũsė Šėtono, sukilo prieš savo Kūrėją ir jo išsižadėjo. Kadangi apsisprendė neteisingai, juodu prarado galimybę gyventi amžinai, o mes visi iš jų paveldėjome nuodėmę, netobulumą ir neišvengiamą mirtį.

Iškart po maišto Dievas paskelbė, kad išvaduos žmones iš šios liūdnos padėties ir Adomo palikuonims suteiks galimybę turėti amžiną gyvenimą. Dievas nusakė pranašystę: ateityje kils „sėkla“, arba ypatingas palikuonis, kuris galiausiai sunaikins Šėtoną ir atitaisys Šėtono, Adomo ir Ievos padarytą žalą (Pradžios 3:15, Brb). Kas bus tas palikuonis? Tai turėjo paaiškėti vėliau.

Tuo tarpu Šėtonas be atvangos stengėsi sutrukdyti Dievui įgyvendinti savąjį tikslą. Nuodėmė ir nedorumas ėmė greitai plisti. Tad Dievas nutarė sunaikinti nedorus žmones tvano vandenimis. Jis liepė Nojui pastatyti laivą — milžinišką plūduriuojančią dėžę, kad išsigelbėtų pats su šeima ir gyvūnai, kuriuos taip pat buvo nurodyta paimti į laivą.

Nuo tvano pradžios praėjus metams Nojus su šeima išlipo iš laivo į žemę, kurioje blogio jau nebebuvo. Bet žadėtojo palikuonio dar reikėjo laukti.

Pagrįsta Pradžios 1—11 skyriais; Judo 6, 14, 15; Apreiškimo 12:9.