Kai kuriems žmonėms mylėti Dievą sunku. Dievas jiems atrodo nesuvokiamas, abejingas ar net žiaurus. Štai keletas pasisakymų:

• „Meldžiau Dievą pagalbos, bet tuo pat metu maniau, kad jis labai toli, beveik nepasiekiamas. Neįsivaizdavau, kad Dievas yra asmuo, turintis jausmus“ (Markas, Italija).

• „Nors nuoširdžiai troškau tarnauti Dievui, man jis atrodė be galo tolimas. Laikiau jį žiauriu, norinčiu mus tik bausti. Nemaniau, kad Dievas turi švelnių jausmų“ (Rosa, Gvatemala).

• „Kai buvau maža, galvojau, kad Dievas ieško mūsų klaidų ir yra pasiruošęs už jas nubausti. Vėliau ėmiau manyti, jog mes jam nerūpime. Jis man rodėsi kažkuo panašus į premjerą, kuris tvarko tautos reikalus, tačiau iš tikrųjų žmonės jam nerūpi“ (Reimond, Kanada).

O ką manote jūs? Ar Dievą mylėti įmanoma? Šis klausimas krikščionims neduoda ramybės jau ne vieną šimtmetį. Viduramžiais dažnas krikščionimi save laikantis žmogus Visagaliam Dievui net nesimelsdavo. Kodėl? Todėl, kad liguistai jo bijojo. Istorikas Vilis Durantas taip paaiškino: „Ar gali drįsti paprastas nuodėmingasis eiti su maldavimais prie tokio šiurpą keliančio ir tolimo sosto?“

Kas atsitiko, kad Dievą imta laikyti „šiurpą keliančiu ir tolimu“? Ko Biblija moko apie Dievą? Ar sužinojus apie Dievą tiesą būtų lengviau jį mylėti?