Galbūt kyla mintis: „Jei Dievas žino viską, net mano mintis ir poreikius, kodėl turėčiau melstis?“ Klausimas tikrai vertas dėmesio. Argi Jėzus nesakė, kad Dievas „dar jums neprašius žino, ko jums reikia“? (Mato 6:8) Tai suvokė ir senovės Izraelio karalius Dovydas. Jis rašė: „Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, Viešpatie, jį jau žinai“ (Psalmyno 139:4). Tad kodėl turime kreiptis į Dievą malda? Kad atsakytume į šį klausimą, pažiūrėkime, kas apie Dievo garbintojų maldas rašoma Biblijoje. *

Nors Biblijoje rašoma, kad Jehova * žino viską, aišku ir tai, jog jis domisi ne tik sausais faktais apie savo garbintojus (Psalmyno 139:6; Romiečiams 11:33). Jo beribės atminties negalima lyginti su atmintimi kompiuterio, kuris, neturėdamas jokių jausmų, tik kaupia duomenis. Dievas nuoširdžiai domisi slapčiausiomis mūsų mintimis, nes nori, kad prie jo artintumės (Psalmyno 139:23, 24; Jokūbo 4:8). Būtent todėl Jėzus ir skatino savo sekėjus melstis, nepaisant to, kad jo Tėvas gerai žino mūsų būtiniausius poreikius (Mato 6:6-8). Kuo daugiau dalinsimės savo mintimis su Kūrėju, tuo artimesni jam tapsime.

Kartais tiksliai net nesuvokiame, ko maldoje prašyti. Tokiais atvejais Dievas gali įžvelgti, kas slypi už neišsakytų jausmų, ir tobulai suprasdamas visas aplinkybes pasirūpinti, kad nestokotume to, ko iš tiesų mums reikia (Romiečiams 8:26, 27; Efeziečiams 3:20). Kai asmeniškai pajuntame Dievo pagalbą, kartais itin subtilią, jis būna taip arti mūsų!

Biblija ne tik patikina, jog Visagalis Dievas atsako į savo ištikimų tarnų maldas, bet ir nurodo, kodėl kai kurių maldų jis nesiklauso. Štai, kuomet senovės Izraelyje smurtas labai paplito, Dievas pasiuntė pranašą Izaiją tautai pranešti: „Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!“ (Izaijo 1:15) Akivaizdu, jog tie, kas niekina Dievo įstatymus ar meldžiasi iš netinkamų paskatų, negali tikėtis būti Dievo išklausyti (Patarlių 28:9; Jokūbo 4:3).

Kita vertus, Biblijoje teigiama: „Ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų klausosi“ (1 Jono 5:14). Tačiau ar tai reiškia, jog Dievas atsako į kiekvieną savo garbintojų prašymą? Nebūtinai. Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris tris kartus maldavo Dievą pašalinti dyglį iš jo kūno (2 Korintiečiams 12:7, 8). Galbūt Paulius sirgo kokia lėtine akių liga. Kaip jį tai turėjo erzinti! Apaštalas buvo gavęs gydymo dovaną ir net prikėlė mirusįjį, tačiau pačiam negalią teko kęsti (Apaštalų darbų 19:11, 12; 20:9, 10). Nors į Pauliaus maldas buvo atsakyta ne taip, kaip jis tikėjosi, apaštalas Dievo pagalbą priėmė su dėkingumu (2 Korintiečiams 12:9, 10).

Tiesa, kai kuriems Biblijoje aprašytiems žmonėms buvo atsakyta stebuklingu būdu (2 Karalių 20:1-7). Bet net ir bibliniais laikais tai pasitaikydavo retai. Kartais, kai atrodydavo, kad Dievas neatsako į jų maldas, Dievo garbintojai jausdavosi sutrikę. Štai karalius Dovydas klausė: „Kiek ilgai, Viešpatie? Nejau amžinai mane užmirši?“ (Psalmyno 13:2 [13:1, Brb]) Bet suvokęs, kaip dažnai Jehova jį gelbėjo, Dovydas patvirtino, jog pasitiki Dievu. Toje pačioje maldoje karalius kalbėjo: „Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu“ (Psalmyno 13:6a [13:5, Brb]). Kaip ir Dovydui, Dievo garbintojams šiandien kartais tenka atkakliai melstis, kol Dievas atsako į jų prašymus (Romiečiams 12:12).

Rūpinasi mūsų būtiniausiais poreikiais

Rūpestingi tėvai irgi ne visada duoda vaikams tai, ko ir kada šie užsinori. Panašiai ir Dievas į mūsų prašymus ne visada atsiliepia, kaip norėtume, arba tada, kai to tikimės. Bet galime būti tikri, kad Kūrėjas, nelyginant mylintis tėvas, patenkins mūsų būtiniausius poreikius pačiu tinkamiausiu būdu ir metu (Luko 11:11-13).

Į maldas gali atsakyti gana subtiliai

O kaip tada, jei ilgą laiką slegiami kokios bėdos meldžiame palengvėjimo? Ar turėtume manyti, kad Jehova neatsakė į maldą, nes neįvyko jokio stebuklo? Priešingai, reikėtų pasistengti įžvelgti, ar Dievas nepadėjo kur kas subtilesniais būdais. Pavyzdžiui, galbūt kaip tik pačiu laiku mums pagelbėjo geras draugas (Patarlių 17:17). Ar negalėjo būti taip, kad ištiesti pagalbos ranką jį paskatino Jehova? Be to, Dievo atsakas į pagalbos šauksmą gali pasiekti mus per Biblijos puslapius. Iš jų semiamės išminties, kaip pasielgti sudėtingoje situacijoje (2 Timotiejui 3:16, 17).

Užuot pašalinęs problemą, Dievas savo tautos žmonėms dažnai suteikia jėgų ištverti (2 Korintiečiams 4:7). Štai, kuomet Jėzus, baimindamasis, kad nebūtų užtraukta nešlovė Dievo vardui, maldavo Tėvą nutraukti jam tekusį išmėginimą, Jehova pasiuntė angelą jį sustiprinti (Luko 22:42, 43). Panašiai, kad padrąsintų mus, kai to labiausiai reikia, Dievas gali panaudoti artimą draugą (Patarlių 12:25). Kadangi tai subtilūs dalykai, turėtume būti įžvalgesni, kad suprastume, kaip Dievas atsako į mūsų maldas.

Žino geriausiai, kada atsakyti

Biblijoje rašoma, kad nuolankiems žmonėms Visagalis Dievas parodo malonę „metui atėjus“ (1 Petro 5:6). Todėl, jei atrodo, kad į nuoširdžią maldą negauname atsakymo, neturėtume manyti, kad Jehova į tai žiūri abejingai. Kadangi rūpestingas Kūrėjas geba į viską pažvelgti iš daug platesnės perspektyvos, įvertindamas mūsų prašymus, žino, kas mums geriausia.

Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad jūsų mažametis sūnus prašo dviratuko. Ar išpildysite jo prašymą daug nesvarstydamas? Jei manote, kad jis dar per mažas važinėti dviračiu, galbūt nuspręsite jį nupirkti vėliau. Galiausiai, kai tam ateis laikas, prašymą patenkinsite. Panašiai ir Dievas, jei nepaliausime melstis, reikiamu metu suteiks mums, ko trokšta mūsų širdis (Psalmyno 37:4).

Tikrieji krikščionys Biblijoje raginami neprarasti tikėjimo maldos galia. „Lengviau pasakyti nei padaryti“, — mano kai kas. Ir išties, jei ilgą laiką kamuoja kokia bėda ar patiriate neteisybę, laukti atsakymo iš Dievo gali būti sunku. Tačiau verta prisiminti, kaip atkakliai melstis mokė Jėzus.

 Jis tai pailiustravo papasakodamas apie vargingą našlę, kuri daug kartų kreipėsi į nesąžiningą teisėją, kad šis apgintų jos teises (Luko 18:1-3). Nors iš pradžių teisėjas atsisakė jai padėti, galiausiai pats sau tarė: „Apginsiu ją, kad daugiau čia neitų ir visai manęs nepribaigtų“ (Luko 18:4, 5). Į našlės skundą teisėjas atkreipė dėmesį, nes, kaip ši frazė skamba originalo kalba, „bijojo, kad [ji] neduotų jam į akį“ arba perkeltine prasme „nesugadintų reputacijos“. * Jei net nesąžiningas teisėjas, baimindamasis dėl savo reputacijos, padėjo neturtingai našlei, galime neabejoti, kad rūpestingas Dievas užtikrins teisingumą tiems, „kurie jo šaukiasi dieną naktį“! Kaip pasakė Jėzus, „teisingumą jų labui [Dievas] įvykdys greitai“ (Luko 18:6-8).

Nors kartais gal ir pailstame prašyti pagalbos, nenuleiskime rankų. Atkakliai melsdamiesi parodome, jog nuoširdžiai trokštame Dievo vadovavimo. Taip pat mokomės įžvelgti, kaip Dievas atsako į mūsų maldas, ir šitaip prie jo artinamės. Jei prašysime tikėdami, galime būti tikri, kad Jehova atsakys į mūsų deramas maldas (Luko 11:9).