Jehova nori, kad jam atvirai išsakytume savo rūpesčius (Luko 18:1-7). Jis išklauso, nes mes jam rūpime. Kadangi mūsų dangiškasis Tėvas nuoširdžiai ragina mus melstis, kodėl neatsiliepus į šį kvietimą? (Perskaitykite Filipiečiams 4:6.)

Malda nėra tik pagalbos prašymas. Tai padeda artintis prie Dievo (Psalmyno 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]). Jei dažnai išliejame Dievui širdį, jis mums tampa artimas. (Perskaitykite Jokūbo 4:8.)

Dievas nenori, kad sakytume pompastiškas arba mintinai išmoktas maldas. Nereikalauja ir kokios konkrečios kūno padėties, kai meldžiamės. Jehova primena, kad melstumės jam iš širdies (Mato 6:7). Pavyzdžiui, senovės Izraelyje moteris, vardu Ona, karštai meldėsi dėl ją slegiančios problemos šeimoje. Vėliau, kai sielvartas tapo džiaugsmu, Ona dėkojo Dievui iš sielos gelmių. (Perskaitykite 1 Samuelio 1:10, 12, 13, 26, 27; 2:1.)

Kokia nuostabi dovana! Kūrėjui galime išpasakoti savo rūpesčius, jį šlovinti, jam už viską dėkoti. Išties maldą turėtume be galo branginti. (Perskaitykite Psalmyno 145:14-16.)