Tai, jog Dievas pats kovojo su egiptiečiais, rodo, kad apskritai jis nėra prieš karą. Be to, būta atvejų, kai jis liepdavo savo tautai Izraeliui kilti į kovą. Pavyzdžiui, įsakė jiems žygiuoti į mūšį su kanaaniečiais, kurie buvo nepataisomai sugedę (Pakartoto Įstatymo 9:5; 20:17, 18). Izraelio karaliui Dovydui liepė kariauti su izraelitus engusiais filistinais. Dievas netgi nurodė jam, kokios strategijos laikytis, kad pasiektų pergalę (2 Samuelio 5:17–25).

Šitie Biblijos pasakojimai atskleidžia, jog tais atvejais, kai izraelitams grėsdavo priespauda, Dievas, norėdamas apsaugoti savo tautą ir tyrą garbinimą, liepdavo kovoti. Bet atkreipkite dėmesį į tris svarbius karų, kuriems Dievas pritardavo, požymius.

1. KAS DALYVAUS KARE, SPRĘSDAVO TIKTAI DIEVAS. Kartą jis izraelitams pasakė: „Ne jums kovoti šiame mūšyje!“ Kodėl? Už juos kovoti ketino pats Dievas (2 Metraščių 20:17; 32:7, 8). Tokių atvejų, kaip minėjome straipsnio pradžioje, buvo ne vienas. O kai kada Dievas įsakydavo savo tautai, izraelitams, ir patiems kovoti su priešais, kad užimtų ir apgintų Pažadėtąją žemę (Pakartoto Įstatymo 7:1, 2; Jozuės 10:40).

2. KADA KARIAUTI, SPRĘSDAVO TIKTAI DIEVAS. Dievo tarnai turėdavo kantriai laukti, kol jis nurodys, kada žygiuoti į mūšį su prispaudėjais. Iki to laiko jiems būdavo nevalia imtis jokių karo veiksmų, o nepaklusę prarasdavo  Dievo palankumą. Kaip rašoma Biblijoje, kai izraelitai išeidavo į karą negavę Dievo leidimo, padariniai dažniausiai būdavo tragiški. *

3. DIEVAS NETROKŠTA NET IR NEDORĖLIO MIRTIES. Jehova yra gyvybės šaltinis ir žmonijos Kūrėjas (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Todėl jis netrokšta žmonių mirties. Deja, yra tokių, kurie piktavališkai kėsinasi į kitų laisvę ir net gyvybę (Psalmyno 37:12, 14). Kad tokiam blogiui užkirstų kelią, kartais Dievas leisdavo savo tautai su nedorėliais kovoti. Ir vis dėlto daugelį metų Izraelio priešams jis buvo gailestingas ir kantrus (Psalmyno 86:15). Pavyzdžiui, izraelitams jis nurodė prieš užpuolant kokį miestą pasiūlyti taikos sąlygas, kad jo gyventojai turėtų galimybę pasikeisti ir išvengti karo (Pakartoto Įstatymo 20:10–13). Šitaip Dievas parodė, jog nenori, kad nedorėlis mirtų, bet nori, „kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ezechielio 33:11, 14–16). *

Iš viso to matome, jog senovėje Dievas karą laikė teisėta priemone padaryti galą priespaudai ir visokiam blogiui. Tačiau Dievas – ne žmonės – teisėtai spręsdavo, kada toks karas turi vykti ir kas turi kariauti. Ar Dievas pats troško karo, kraujo praliejimo? Jokiu būdu. Jis nekenčia smurto (Psalmyno 11:5). Ar Dievo požiūris į karą pasikeitė, kai jo Sūnus Jėzus Kristus pirmame amžiuje pradėjo savo tarnybą?