Dar neturėjau nei vienuolikos, kai man prireikė invalido vežimėlio. Nepajėgiu atlikti net paprasčiausių veiksmų, pavyzdžiui, pakelti kad ir lengvą daiktelį.
Kai buvau penkerių, man diagnozavo raumenų distrofiją – luošinančią ligą, dėl kurios mano gyvenimas yra labai apribotas. Kartais apima neviltis, nes negaliu daryti to, ką daro mano bendraamžiai. Bet tėvai ir krikščionių bendruomenės nariai man labai padeda ir palaiko emociškai bei dvasiškai. Esu visalaikė evangelizuotoja, ir bendratikiai dažnai man talkina, kai vedu Biblijos studijas susidomėjusiems žmonėms.
Jėzus sakė, kad kiekvienai dienai gana savo bėdų (Mato 6:34). Todėl stengiuosi rūpintis tik šia diena ir užsibrėžiu realius, man pasiekiamus, tikslus. Nekantriai laukiu Dievo naujojo pasaulio, kai galėsiu džiaugtis „tikruoju gyvenimu“ be sekinančių ligų (1 Timotiejui 6:19).
Pamąstyk. Eimi suprato, kaip naudinga užsibrėžti realius tikslus. Gal tai padėtų ir tau? (1 Korintiečiams 9:26)
MATEO
Nugarą pradėjo skaudėti, kai buvau šešerių. Iš pradžių gydytojai sakė, kad tai susiję su augimu. Tačiau po metų prie pat stuburo aptiko auglį.
Mane operavo, bet chirurgui pavyko pašalinti tik apie 40 procentų auglio. Deja, vos per du mėnesius jis ataugo iki ankstesnio dydžio! Nuo to laiko teko atlikti daugybę tyrimų, išbandyti daugybę gydymo būdų ir patirti daugybę nusivylimų.
Kartais auglys sukelia tokius skausmus, tarsi peilio dūriai varstytų visą kūną, dažniausiai nugarą ir krūtinę. Vis dėlto stengiuosi pernelyg negalvoti apie save. Primenu sau, kad ir kiti yra ištvėrę baisių dalykų ir nepalūžo. Man išlaikyti teigiamą požiūrį labiausiai padeda tikėjimas, kad ateis diena, kai Jehova įvykdys savo pažadą ir kančių nebeliks (Apreiškimo 21:4).
Pamąstyk. Kaip mąstymas apie Dievo pažadą išvaduoti žmoniją iš kančių gali padėti ištverti tau, kaip kad padeda Mateo? (Izaijo 65:17)
BRUNA
Kadangi nematyti jokių išorinių mano ligos požymių, kai kam galbūt atrodo, jog esu tinginė. Bet iš tikrųjų kartais man būna sunku daryti bet ką: tvarkytis namuose, studijuoti ar net atsikelti iš lovos.
Kai man buvo šešiolika, gydytojai nustatė išsėtinę sklerozę – alinančią progresuojančią ligą, dėl kurios negaliu ne tik dirbti, bet ir tiek, kiek norėčiau, dalyvauti krikščioniškoje veikloje. Dažnai skaitau 1 Petro 5:7, kur sakoma: „Meskite ant [Dievo] visą savo nerimo naštą, nes jis jumis rūpinasi.“ Mintis, kad Jehova rūpinasi kiekvienu asmeniškai, kasdien teikia man jėgų.
Pamąstyk. Kuo tau, kaip ir Brunai, naudinga mesti savo nerimo naštą ant Jehovos? (Psalmyno 55:22).
ANDRĖ
Kai kurie žmonės su manimi elgiasi lyg su dešimtmečiu berniuku. Negaliu jų kaltinti, nes taip ir atrodau.
Buvau vos dvejų metų, kai man diagnozavo retą vėžinį susirgimą, prasidėjusį stuburo smegenyse ir išplitusį į galvos smegenis. Gydytojams pavyko ligą įveikti, bet vaistai sustabdė mano augimą. Dabar mano ūgis – tik 1,37 metro. Daugelis galvoja, jog meluoju, kai sakau, kad man aštuoniolika!
Krikščionių bendruomenėje su manimi visi elgiasi oriai, nekrečia pokštų kaip vaikai, su kuriais eidavau į mokyklą. Stengiuosi į viską žiūrėti teigiamai. Ir išties – man nutiko geriausia, kas tik galėjo nutikti – pažinau Jehovą! Kad ir ką teks ištverti, esu įsitikinęs, kad Jehova mane globos kiekviename žingsnyje. Mąstydamas apie nuostabų naująjį pasaulį, kurį yra pažadėjęs Dievas, neprarandu optimizmo (Izaijo 33:24).
Pamąstyk. Kodėl, kaip sakė Andrė, galimybė pažinti Jehovą yra geriausia, kas gali žmogui nutikti? (Jono 17:3)
