Ar žinojote?

Ką apaštalas Paulius turėjo omenyje sakydamas „savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Galatams 6:17)?

▪ Pauliaus žodžiai pirmojo amžiaus klausytojams galėjo sukelti įvairių asociacijų. Pavyzdžiui, senais laikais įkaitinta iki raudonumo geležimi paženklindavo karo belaisvius, šventyklų vagis, pabėgusius vergus. Turėti tokį įdagą žmonės laikė gėda.

Bet būdavo ir kitokių įdagų. Štai daugelyje senovės tautų įdeginta žymė parodydavo, kokiai genčiai žmogus priklauso ar kokią religiją išpažįsta. Pasak vieno žinyno, „sirai, parodydami atsidavimą dievui Hadadui ir deivei Atargatis, išsidegindavo žymę ant riešo ar kaklo [...]. Dioniso garbintojo skiriamasis ženklas buvo gebenės lapo pavidalo įdagas“ (Theological Dictionary of the New Testament).

Nemažai šiuolaikinių biblistų mano, kad Paulius čia turėjo omenyje savo randus, likusius nuo sužeidimų, nes tarnaudamas krikščionių misionieriumi jis daugelį kartų nukentėjo nuo priešininkų rankos (2 Korintiečiams 11:23-27). Tačiau šiais žodžiais Paulius galbūt norėjo pasakyti, kad ne išorinės žymės, o jo gyvenimo būdas rodo jį esant krikščionį.

Ar prieglaudos miestai senovės Izraelyje tapo slėptuve nusikaltėliams?

▪ Senovėje pabėgėliai ar nusikaltėliai prieglobstį galėdavo rasti daugelyje pagonių šventyklų. Viduramžiais juos priglausdavo vienuolynai ir bažnyčios. Tačiau senovės Izraelyje prieglaudos miestai laikėsi tam tikrų taisyklių, kurios užtikrindavo, kad jie netaptų slėptuve nusikaltėliams.

Mozės įstatyme buvo pasakyta, kad prieglaudos mieste apsaugą gali rasti tiktai tas, kas netyčia nužudė žmogų (Pakartoto Įstatymo 19:4, 5). Toks asmuo galėdavo bėgti į arčiausiai esantį prieglaudos miestą, kad išsigelbėtų nuo artimiausio žuvusio žmogaus giminaičio, pasiruošusio atkeršyti už pralietą kraują. Išdėstęs savo bylą miesto vyresniesiems bėglys stodavo prieš teismą mieste, kuriam pavaldi vietovė, kur įvyko žmogžudystė. Tuomet jis turėjo galimybę įrodyti esąs nekaltas. Vyresnieji išsiaiškindavo, kokie buvo bėglio santykiai su nužudytuoju, ar nebūta neapykantos (Skaičių 35:20-24; Pakartoto Įstatymo 19:6, 7; Jozuės 20:4, 5).

Jeigu bėglį išteisindavo, jis turėjo grįžti į prieglaudos miestą ir pasilikti jame. Tie miestai nebuvo kalėjimai, bėglys ten dirbdavo, būdavo naudingas visuomenei. Mirus vyriausiajam kunigui visi pabėgėliai galėdavo be baimės palikti prieglaudos miestus (Skaičių 35:6, 25-28).

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

PRIEGLAUDOS MIESTAI

1 KEDEŠAS

2 GOLANAS

3 RAMOT GILEADAS

4 SICHEMAS

5 BECERAS

6 HEBRONAS

Jordano upė