Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAS paskatino buvusį sukilėlių grupuotės karį ir vagį pasikeisti? Kodėl kovinio sporto čempionė pasirinko kitą gyvenimo tikslą? Kaip vienam tėvui buvo atlyginta už pasitikėjimą sūnumi? Atsakymus sužinosite perskaitęs tolesnius gyvenimo pasakojimus.

„Nors mano praeitis buvo tamsi, dabar esu laimingas“ (GARIS AMBROSIJUS).

AMŽIUS: 47

ŠALIS: FILIPINAI

ANKSČIAU: SUKILĖLIŲ GRUPUOTĖS KARYS

MANO PRAEITIS. Užaugau Vintaro miestelyje, įsikūrusiame erdviame slėnyje. Oras ten grynas, slėnį supa žali nuo augalijos kalnai, skaidrios upės. Nors aplinka dvelkė ramybe, gyvenome sunkiai. Grobikai vogdavo mūsų gyvulius, įsilauždavo į namus.

Paauglystėje pradėjau girtauti su draugais bei rūkyti. Tam reikėjo pinigų, taigi ėmiau vogti. Pardaviau net senelės papuošalus. Kariškiai manė, jog priklausau pasipriešinimo judėjimui, pasivadinusiam Naująja liaudies armija, todėl dažnai mane stipriai primušdavo. Dėl to nusprendžiau prisidėti prie tų sukilėlių. Su jais kalnuose praleidau penkerius metus. Gyvenimas buvo nelengvas — visą laiką, bėgdami nuo kariškių, kilnojomės iš vienos vietos į kitą. Galiausiai slapstytis pavargau, todėl pasidaviau Ilokos Norte provincijos valdytojui. Jis elgėsi maloniai, netgi padėjo susirasti padorų darbą. Bet senų įpročių neatsikračiau — apiplėšinėjau namus ir gąsdinau žmones.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Viena bendradarbė, vardu Loida, buvo Jehovos liudytoja. Ji mane supažindino su Hovensijumi, ir aš sutikau su juo studijuoti Bibliją. Tačiau mane valdė seni įpročiai. Nerūkiau tik studijų metu, nemečiau ir nelegalių darbelių. Galų gale už įstatymo laužymą mane sučiupo policija ir kalėjime turėjau praleisti 11 mėnesių. Sėdėdamas už grotų meldžiau Jehovą pagalbos. Prašiau atleisti, taip pat sustiprinti ir vadovauti savo šventąja dvasia.

Po kurio laiko kalėjime mane aplankė vienas Jehovos liudytojas ir paliko Bibliją. Skaitydamas ją sužinojau, kad Jehova yra mylintis, gailestingas ir atleidžia kaltes. Supratau, kad Jehova parodė gailestį ir man, suteikė galimybę jį pažinti. Prašiau jo pagalbos įveikti savo blogus įpročius. Ypač sujaudino žodžiai, užrašyti Patarlių 27:11. Jaučiausi taip, lyg Jehova kreiptųsi tiesiai į mane. Toje eilutėje sakoma: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau,  ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi.“

Išėjęs iš kalėjimo, atnaujinau Biblijos studijas su liudytojais, ėmiau lankyti jų sueigas ir taikyti Biblijos principus savo gyvenime. Galiausiai su Jehovos pagalba pajėgiau atsikratyti senų įpročių. Tuomet paskyriau jam savo gyvenimą.

KUO DŽIAUGIUOSI. Nors mano praeitis buvo tamsi, dabar esu laimingas. Kadaise vergavau blogiems įpročiams, tačiau pasikeičiau, tapau kitu žmogumi (Kolosiečiams 3:9, 10). Šiandien didžiuojuosi galėdamas bendrauti su tyra Jehovos tauta ir padėti kitiems sužinoti apie visagalį Dievą Jehovą.

„Troškau atstovauti Brazilijai“ (CHULIJANA APARESIDA SANTANA ESKUDEIRO).

AMŽIUS: 31

ŠALIS: BRAZILIJA

ANKSČIAU: KOVOS MENŲ MEISTRĖ

MANO PRAEITIS. Užaugau Londrinoje. Nors kaimynystėje dauguma gyveno neturtingai, mūsų rajonas buvo švarus ir ramus. Kai buvau dešimties, vyresnysis brolis paragino mane kartu su juo lankyti tekvondo treniruotes. Šio kovinio sporto pavadinimas reiškia „kojų ir rankų smūgių kelias“. Tėtis mano naujam pomėgiui iš pradžių nepritarė, bet greitai nusileido.

Daug treniravausi ir todėl skyniau pergales daugelyje Paranos valstijos čempionatų. Vėliau nugalėjau ir šalies čempionatuose, o 1993 metais tapau Brazilijos tekvondo čempione. Svajojau dalyvauti tarptautinėse varžybose. Tačiau gyvenome neturtingai ir tėvai neišgalėjo apmokėti kelionių užsienin.

Vyliausi, jog kada nors tekvondo bus įtrauktas į Olimpinių žaidynių sporto šakų sąrašą, ir taip atsitiko. Troškau atstovauti Brazilijai Olimpinėse žaidynėse, todėl treniravausi dar uoliau. Gavusi finansavimą, dalyvavau varžybose Prancūzijoje, Vietname, Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Pietų Amerikos žaidynėse. Tada užsibrėžiau tikslą dalyvauti Panamerikos žaidynėse. Kadangi rungiausi puikiai, buvau atrinkta drauge su kitomis dviem sportininkėmis 2003 metais dalyvauti taip trokštamose Panamerikos žaidynėse Santo Dominge, Dominikos Respublikoje.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. 2001 metais aš ir mano vaikinas susipažinome su Jehovos liudytojais ir pradėjome studijuoti Bibliją. Iš pradžių didelio susidomėjimo nerodžiau. Nuolat jaučiausi pavargusi, nesugebėdavau per studijas sutelkti dėmesio, esu ne kartą užsnūdusi. Vis dėlto studijos nenuėjo perniek — žinios pasiekė širdį. Tai paaiškėjo per vienas svarbias rungtynes.

 Manęs laukė Panamerikos žaidynės, todėl buvo surengtas parengtinis turnyras. Kada atėjo mano eilė, išėjau ant kilimo ir sustingau — praradau bet kokį stimulą kautis. Staiga suvokiau, kad krikščionis neturi muštis, net jeigu tai tik sportas! Prisiminiau Biblijos priesaką: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 19:19). Tiesiog apsisukau ir nedvejodama išėjau. Žmonės negalėjo patikėti savo akimis.

Grįžusi namo ėmiau svarstyti, ką toliau gyvenime veiksiu. Paėmiau Jehovos liudytojų išleistą brošiūrą, kurioje rašoma, ko Dievas iš mūsų reikalauja. Ten pastebėjau nuorodą į Psalmyno 11:5, kur rašoma: „Kas mėgsta smurtą, to jis [Dievas] nekenčia iš visos širdies.“ Tie psalmininko žodžiai giliai palietė širdį, tad nusprendžiau tekvondo mesti.

Treneriai buvo nepatenkinti. Jie bandė mane perkalbėti sakydami, kad esu viena geriausių sportininkių šalyje ir kad man nedaug tetrūksta iki Olimpinių žaidynių. Tačiau aš jau buvau tvirtai apsisprendusi.

Tuo metu jau buvau ištekėjusi už savo draugo. Jis kartu su liudytojais eidavo skelbti gerosios naujienos po namus, o grįžęs laimingas pasakodavo, apie ką su žmonėmis kalbėjęs. Supratau, kad negalėsiu kartu su juo dalyvauti šioje veikloje, kol nepakeisiu savo gyvenimo. Taigi palikau savo senąją religiją, sparčiai dariau pažangą. Galiausiai pasiaukojau Dievui ir krikštijausi.

KUO DŽIAUGIUOSI. Abu su vyru stengiamės taikyti Biblijos principus santuokoje, todėl jaučiamės laimingi ir artimi. Su malonumu palaikau vyrą, kai jis rūpinasi įvairiais bendruomenės reikalais. Galėjau grumtis dėl aukso medalio ir tapti įžymi. Tačiau manau, jog šis sugedęs pasaulis negali pasiūlyti nieko vertingesnio už garbę tarnauti Jehovai Dievui.

„Tėvas niekuomet nenustojo manimi tikėjęs“ (INGAS CIMERMANAS).

AMŽIUS: 44

ŠALIS: VOKIETIJA

ANKSČIAU: ŠOKIŲ KLUBO APSAUGININKAS

MANO PRAEITIS. Augau religiškai pasidalijusioje šeimoje angliakasių miestelyje Gelzenkirchene. Tėvas buvo Jehovos liudytojas, bet mama nepritarė jo pastangoms auklėti mane, brolį bei dvi seseris pagal savo religinius įsitikinimus. Tėvas dirbo sunkvežimio vairuotoju, triūsė po dešimt ir daugiau valandų per dieną. Dažnai darbą pradėdavo antrą trečią valandą ryto. Tačiau jis visuomet rūpinosi mūsų dvasiniu ugdymu. Vis dėlto jo pastangų nevertinau.

Sulaukęs penkiolikos ėmiau maištauti — pasakiau tėvui, jog religinių sueigų nebelankysiu, nes man ten nuobodu. Po metų susidomėjau boksu. Kitus dvejus metus elgiausi taip, jog tėvas iš nerimo kone pražilo. Aštuoniolikos palikau namus.

Sportas mane tiesiog užvaldė: treniravausi šešis kartus per savaitę — iš pradžių boksavausi,  vėliau kilnojau svarmenis. Savaitgaliais su draugais dažniausiai šėldavome šokių klubuose. Sykį susimušiau su tokiu grėsmingos išvaizdos vaikinu, bet nesunkiai jį sudorojau. Klubo savininkas tai pastebėjo ir iškart pasiūlė dirbti apsaugininku. Pinigai buvo nemaži, tad sutikau.

Kiekvieną savaitgalį stovėdavau prie klubo durų ir spręsdavau, kas gali įeiti, o kas ne. Čia prisirinkdavo apie tūkstantį žmonių, taigi darbo buvo daug. Netrūko ir muštynių. Ne kartą man grasino ginklu ar nudaužtu buteliu. Kai kada tie, kurių neįleisdavau į klubą ar kuriuos išmesdavau laukan, tykodavo manęs norėdami atkeršyti. Anuomet buvau dvidešimties ir jaučiausi esąs neįveikiamas. Tačiau iš tikro didžiuotis neturėjau ko — buvau agresyvus, išdidus, ambicingas ir užsispyręs.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Tėvas niekada nenustojo manimi tikėjęs. Jis pasirūpino, kad paštu nuolat gaučiau žurnalus Sargybos bokštas bei Atsibuskite! * Dėdavau juos į krūvą nė neskaitęs. Bet kartą nusprendžiau keletą jų pavartyti. Perskaitęs, koks galas laukia šių dienų politinės, ekonominės ir religinės sistemų, ryžausi paskambinti seseriai. Ji su vyru buvo Jehovos liudytojai. Jiedu pasiūlė man studijuoti Bibliją ir aš sutikau.

Galatams 6:7 užrašytas principas paskatino mane keistis. Iš patirties žinojau, kad mūsų darbai, žodžiai ir sprendimai turės įtakos tolesniam gyvenimui. Taip pat labai padrąsino Izaijo 1:18 užrašytas paraginimas: „Viešpats sako: ‘Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą.’“ Įsidėmėjau šiuos Biblijos žodžius ir nuo pat studijavimo pradžios nesijaučiau esąs nevertas ar netinkamas grįžti prie Jehovos.

Per šešis mėnesius daug ką gyvenime pakeičiau. Aišku, reikėjo įdėti nemažai pastangų. Turėjau nustoti lankytis netinkamose vietose, palikti blogą draugiją. Taigi pasakiau draugams, kad studijuoju Bibliją, pasakodavau, ką nauja sužinojau. Ilgainiui jie ėmė manęs vengti ir net praminė kunigu. Sesers padedamas susiradau labiau tinkamą darbą.

Be to, pradėjau lankyti sueigas Karalystės salėje. Vykdavau ten, kur ir sesuo su vyru, nors atstumas buvo nemažas — apie 30 kilometrų. Tiesa, viena Karalystės salė buvo arčiau mano namų, tačiau nedrįsau susitikti su žmonėmis, kurie pažinojo mane nuo pat vaikystės. Taip pat baiminausi skelbti gerąją naujieną po namus savo rajone. Nesinorėjo sutikti kokio žmogaus, kurį gal dar neseniai išmečiau iš klubo ar kuriam daviau narkotikų. Tačiau per kultūrizmo treniruotes buvau išmokęs vieną svarbią pamoką — patys sunkiausi pratimai yra patys reikalingiausi. Todėl kai tik tapau tinkamas skelbti gerąją žinią, ėmiau uoliai dalyvauti skelbimo tarnyboje.

Beje, teko įveikti dar vieną sunkumą — nemėgau skaityti ir studijuoti. Bet žinojau: jei noriu išsiugdyti tvirtą tikėjimą, privalau susiimti ir gilintis į Biblijos tiesas. Pamačiau, kad studijavimas kai kuo panašus į svarmenų kilnojimą — jei nori būti stiprus, turi įdėti daug pastangų.

KUO DŽIAUGIUOSI. Pirmiausia, kad esu gyvas! Žinoma, privalau nuolat save tramdyti, kad nepasiduočiau senoms silpnybėms. Dabar džiaugiuosi laimingu šeimos gyvenimu su žmona, išsiugdžiusia puikias krikščioniškas savybes. Jehovos liudytojų bendruomenėje susiradau tikrų draugų ir jais galiu visiškai pasikliauti. Tėvas mirė prieš penkerius metus, tačiau jis dar spėjo pasidžiaugti, kad jo sūnus grįžo į tiesos kelią.

[Išnaša]